Tęsiame jaunosios poetės Karolinos Gedrimaitės eilėraščių ciklą. Šiandien jums pristatome eiles pavasario tema.

Gražų rytą

Švelnios vėjelio glamonės
Sušildė gėles ir miškus,
Ir mano svajonės praskrido
Pro atviro sapno vartus.

Žvėreliai, paukšteliai, drugeliai
Nudžiugo pamatę sapne
Garuojantį laimės aruodą
Ir kuklų stalelį su vaišėm kieme.

Atsibudusi galvoju aš:
-Reikia dar miegoti,
Reikia grįžti į sapnelį
Pas draugus šėlioti.

Tad ir vėl sapnuoju
Vaišių stalą, visus draugus,
Paukščius, drugius ir žvėrelius.

Atėjo vilkas, blogas ir pilkas,
Jis norėjo ta aruodą įsidėti į kišenę,
O tą kuklųjį stalelį įsidėti į maišelį.

Tu vilkeli, tu negeras,
Tu negražų darbą daręs,
Pagalvoki iš pradžių,
Nenuleisk savų akių.

Jis numojo letena
Ir nuėjo gaudyti
Į upelį žuvelyčių,
Tuo pačiu priskint uogyčių.

Negaliu aš jau daugiau,
Na, ėmiau atsikračiau,
Šito sapno apie vilką,
Jis turėjo būti apie gražų rytą…

Atsibudau, padejavau
Ir atsisėdus pamąsčiau-
Nereikia sapno niekad tęsti,
Nes nežinai, kas dar nutiks.

Karolina Gedrimaitė