Pratęsime pasakojimą apie pirmuosius nacių ir sovietų tankų mūšius Antrajame pasauliniame kare. Ką gi 24-ąją, kai Ericho Von Suckendorfo grupė, stumiama puolančios sovietų tankų armados, ragais ir nagais kabinosi už Raseinių, veikė jos kaimynai — pulkininko Erhardo Rauso vyrai? Galima sakyti, nuobodžiavo, įsiklausydami į toli­mo mūšio garsus, stiprino savo pozicijas aplink tiltą, pribaiginėjo nedidelius rusų pėstininkų būrelius, besislapstančius aplinkiniuose miškeliuose.

ČEKIŠKA 6-OSIOS VOKIEČIŲ TANKŲ DIVIZIJOS KOVOS MAŠINA VAŽIUOJA PRO PAŠAUTĄ J. SOLIANKINO DIVIZIJOS T-28. FOTOGRAFIJA Iš M. KOLOMIJECO ARCHYVO

Apie 14 val. dienos, tarytum nežinodama, jog Ra­seiniai laikosi iš paskutiniųjų, E. Rauso grupė pa­siuntė link miesto mašinų koloną su sovietų belais­viais ir sužeistais vokiečių kariais. Tačiau tenuvažiavę vos pusantro kilometro nuo E. Rauso vadavietės Bedančiuose sunkvežimiai ūmai susidūrė su vienišu sovietų tanku. Šis (pastaruoju metu istorikai linksta manyti, kad veikiausiai tai buvo KV-2), stūksojo netoli kelio atsišakojimo į Dainius. Pastebėjęs vokiečių mašinas, tankas ne­delsdamas jas apšaudė. Sunkvežimiai nudūmė atgalios, E. Rauso štabe paskelbtas pavojus, vokiečiai ėmė karštligiškai reng­tis gynybai, minuoti savo pozicijų prieigas — mat pamanyta, jog link jų pasisuko visa sovietų 2-oji di­vizija. Tikslių duomenų niekas neturėjo — nebebuvo ir ryšio su Raseiniuose įsikūrusiu 6-osios divizijos šta­bu. Telefonų laidus nutraukė minėtas tankas, jis užblo­kavo ir vienintelį padorų kelią į miestą.

O kelyje į Raseinius iš abiejų pusių pradėjo formuotis automobilių grūstys. Mat iš miesto link E. Rauso grupės skubėję sunkvežimiai su degalais ir amunicija irgi užsirovė ant sovietų monstro. „Padegęs du mūsiškių sunkvežimius, jis sustojo kelio vidury. Toks akiplėšiškumas paliko didelį įspūdį…“ — rašyta 6-osios vokiečių tankų divizijos (toliau — TD) dokumentuose.

Pulkininkas E. Rausas irgi piktinosi: „Slinko valandos, o kelią blokavęs priešo tankas taip ir nepajudėjo, nors kartkartėm šaudė Raseinių pusėn… Jo šūviai padegė 12 sunkvežimių, važiavusių iš Raseinių pas mus su būtiniausiomis atsargomis.“ Panašu, kad šis KV per Jegoro Soliankino divizijos puolimą kažkaip atitrūko nuo pagrindinių pajėgų ir atsidūrė mūšio nuošalėje, netyčia užblokavęs kone pusę vokiečių tankų divizijos — visą E. Rauso grupę. Yra duomenų, jog sovietų tankistai ieškojo Raseinių apylinkėse buvusio degalų sandėlio — vienam iš straipsnio autorių Arvydui Žardinskui apie tai prieš keletą metų papasakojo vietiniai gyventojai. Kad toks sandėlis toje vietovėje tikrai buvo, rodo neseniai surasti keli karo metų dokumentai. Kad ir kaip ten būtų, ties Dainiais sovietų monstrui, matyt, pasibaigė degalai, bet tankistai, Raseinių pusėje tebegirdėdami mūšio garsus, nė nemanė palikti savo kovos mašinos.

NET IR APSUPTA, SOVIETŲ 2-OJI TD KANDŽIOJOSI IŠ PASKUTINIŲJŲ. ŠĮ VOKIEČIŲ 1-OSIOS TD „PZKW III“, MATYT, KAŽKUR TIES VOSILIŠKIU PAŠOVĖ KAŽKURIS IŠ APSUPTIES BESIVERŽIANČIŲ SOVIETŲ TANKŲ. FOTOGRAFIJA IŠ M. KOLOMIJECO ARCHYVO

Po kiek laiko susivokę, kad čia ne koks sovietų divizijos puolimas, o viso labo vienišas, kad ir įspūdingo dydžio, priklydęs tankas, vokiečiai nusprendė jį kuo greičiau sunaikinti. Reikėjo žūtbūt atkurti ryšį su Raseiniais — E. Rauso vadavietėje Bedančiuose grūdosi vis daugiau automobilių, o sužeistieji, kuriuos derėjo kuo greičiau pristatyti į ligoninę, ne visi to sulaukė. Pulkininkas nusprendė prieš tanką išbandyti naujausią prieštankinį vokiečių ginklą — prieš pat karą gautus 50 mm pabūklus „PaK 38″. Artileristai, anot E. Rauso, „…nušvito iš džiaugsmo, gavę tokią garbingą užduotį…“. Prisidengdami nedideliais miškeliais, krūmynais ir kalvelėmis vokiečiai ėmė tempti tanko link keturis (kitais duomenimis — viso labo du) „PaK 38″. Visas būsimo susirėmimo apylinkes tučtuojau nusėjo žiūrovai — „dešimtys kareivių kabarojosi ant stogų, lipo į medžių viršūnes, taisėsi ant šakų, smalsiai laukdami, kuo baigsis šis rizikingas sumanymas“.

GENEROLAS FRIEDRICHAS KIRCHNERIS, VOKIEČIŲ 1-OSIOS TANKŲ DIVIZIJOS VADAS. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)

KV ekipažas tarytum nematė iš šiaurės pusės besiartinančių priešų — jo pabūklas vis dar buvo nukreiptas į Raseinių pusę. Žiūrovai pradėjo murmėti — tarp jų įsivyravo nuomonė, kad tankas, matyt, stovi tuščias — kitaip nekėpsotų vidury kelio, tapęs puikiu taikiniu. Vokiečių artileristai prislinko visai arti, apšaudymui pabūklus jie ėmė rengti iki tanko likus vos porai šimtų metrų. Blykstelėjo šūvis, po to — antras. Trečias. Kas nutiko vėliau, matyt, geriausiai aprašė pats E. Rausas: „Kareiviai ir karininkai, tarytum žiūrovai stadione, šauksmais ėmė sveikinti šaudytojus. „Valio! Su tanku viskas baigta!“ Šis nejudėjo, nors į jį pataikė, mažiausiai, aštuoni sviediniai. Po to jo bokštelis pasisuko, gerai prisitaikė ir keliais 80 mm sviediniais nutildė mūsų bateriją. Du iš mūsų 50 mm pabūklų buvo sudraskyti į gabalus, likę du rimtai pažeisti.“ E. Rauso karius apėmė baisus nusivylimas.

PASIBAIGUS RASEINIŲ TANKŲ MŪŠIUI. VOKIEČIŲ PĖSTININKAI PAGARBIAI APŽIŪRINĖJA SOVIETŲ „GALIJOTĄ“ – MILŽINIŠKĄ SUNKŲJĮ KV-2. FOTOGRAFIJA IŠ M. KOLOMIJECO ARCHYVO

Jie dar pabandė tanką sunaikinti 105 mm mortyra, tačiau jau nebedrįso jos išridenti priešais tanką ir šaudė iš už priedangos, aukšta trajektorija. Tai nedavė naudos — mat pataikyti reikėjo tiksliai, o aplink tanką sproginėjančių sviedinių skeveldros ekipažui žalos nedarė.

Begemoto sunaikinimas

Nusivylęs E. Rausas ėmė belstis į Raseinius, prašydamas 88 mm zenitinių patrankų pagalbos, nes, pasak pulkininko, „…tik jos sunkus šarvamušis sviedinys galėjo sunaikinti tą begemotą“.

Kadangi tankų kautynės ties Raseiniais buvo jau besibaigiančios, generolas Franzas Landgrafas maloniai išskyrė vieną 88 mm zenitinį pabūklą tankui prie Dainių sunaikinti. Iš pietų, nuo Raseinių pusės, atvykę vokiečių artileristai vėl ėmė slinkti prie tanko ir šįsyk sustojo pagarbesniu atstumu – iki KV likus 2 km. Tankas vėl tarytum nematė besiartinančių vokiečių — jo pabūklas „žiūrėjo“ visai priešinga kryptimi, į šiaurę, Bedančių kaimelio link. Tuomet vokiečių zenitininkai susigundė prisiartinti dar arčiau. Prisidengę smilkstančių sunkvežimių likučiais, jie prislinko iki 800 metrų ir ėmė rengtis šūviui. Duokime žodį E. Rausui, pažymėjusiam, jog tanko ekipažas „…buvo budrus, o jo vadas turėjo tvirtus nervus. Jis stebėjo besiartinančią patranką, tačiau jai nekliudė, nes, kol ši judėjo, buvo nepavojinga. Be to, kuo labiau ji artėjo, tuo lengviau buvo ją sunaikinti. Kritinis šios dvikovos momentas atėjo, kai zenitininkai ėmė ruoštis šūviui… Kol šauliai, įtempę nervus, karštligiškai ruošėsi šūviui, tankas pasuko bokštą ir pirmas paleido ugnį. Kiekvienas sviedinys lėkė tiksliai. Sumaitota zenitinė patranka nuskriejo griovin, ten ir liko. Tarp zenitininkų buvo žuvusių…“.

Matydami, jog sovietų monstras sudorojo ir šį pabūklą, E. Rauso grupės kariai dar labiau nusivylė — jiems net (baisus dalykas!) pradėjo trūkti šviežio maisto, tad likusią dienos dalį kareiviai praleido niūriai kirsdami konservus. Tačiau kokie 120 karių – pionieriai (tiltų statytojai ir minuotojai), slapta džiaugėsi artileristų nesėkme. Artėjant sutemoms dvylika iš jų išsiruošė savais, „pionieriškais“ metodais sunaikinti tanką. Su savimi narsuoliai nešėsi sunkius sprogmenų paketus — mat ketino prislinkę nakties tamsoje jais tiesiog apdėlioti tanką ir susprogdinti. Apie pusiaunaktį, prisiartinę prie tanko, vokiečiai išvydo, kad šio ekipažui kažkokios neaiškios žmogystos perdavė neaiškų nešulį, matyt, maisto. Vokiečiai nesiryžo pulti sovietų tankistų rėmėjų, palaukę dar valandą, jie prislinko visai arti ir patyliukais prie tanko vikšro ir šono pritvirtino sprogmenų paketus. Netrukus nakties tylą perplėšė sprogimas. Tankas atgijo — trys jo kulkosvaidžiai ėmė pliekti į visas puses, nebuvo panašu, kad sprogmenys jį bent kiek rimtai pažeidė.

Nusivylę vokiečiai atsitraukė, tačiau tik prie savo pozicijų apsižiūrėjo, jog kažkur atsiliko vienas jų kovos draugas. Šis pasirodė tik paryčiui ir papasakojo atsitraukdamast radęs dar kiek sprogmenų, tad nusprendęs grįžti ir pamėginti dar sykį išvesti iš rikiuotės sovietų monstrą. Sprogmenis išradingas karys pritvirtino prie tanko vamzdžio, tačiau, kai šie detonavo, pabūklas irgi liko nepažeistas. Beje, būtent šis momentas, daugelio tyrinėtojų nuomone, liudija, kad ties Dainiais kovėsi KV modelio tankas — mat šių mašinų pabūklų vamzdžiai buvo papildomai šarvuoti, taigi visai galėjo atlaikyti tokį sprogimą.

VIENO IŠ STRAIPSNIO AUTORIŲ SENELIŲ ANTANO IR STANISLOVOS KULIKAUSKŲ SODYBA NETOLI TILTO PER DUBYSĄ, KURĮ UŽĖMĖ RAUSO GRUPĖS KARIAI

Išaušus birželio 25-osios rytui, pulkininkas E. Rausas vis dar laužė galvą, kaip sudoroti fanatiškąjį KV ekipažą. Galiausiai nusprendė rizikuoti — jo nurodymu, iš Bedančių pusės sovietų monstro link pasileido mažučiai čekiški „PzKw 38 (t)“. Nardydami tarp kalvų ir medžių, jie apipylė tanką savo sviediniais ir, nors KV šie nedarė jokios žalos, sovietai azartiškai ėmėsi medžioti aplink zujančias vokiečių mašinas. Tuo pat metu nuo Raseinių pusės link tanko vėl ėmė slinkti vokiečių „aštuoni-aštuoni“. Šįkart artileristams pavyko iššauti pirmiesiems ir pataikyti į tanką. Tik dabar pastebėję pavojų, sovietai dar bandė į vokiečių patrankos pusę pasukti savo pabūklą, bet per tą laiką į tanką pataikė dar du 88 mm kalibro sviediniai ir šis nurimo. Tikrumo dėlei vokiečių artileristai į KV paleido dar keturis sviedinius, ir tik tada aplink sovietų tanką praėjo rinktis smalsuoliai.

Nustebę vokiečiai pamatė, kad vos du 88 mm zenitinio pabūklo sviediniai pramušė tanko šarvus, o 50 mm patrankų šūviai ant tanko šarvų tepaliko mėlynas dėmes…

Bet tai dar buvo ne pabaiga. Kaip rašo E. Rausas, vokiečių kareiviai krapštinėjosi prie tanko tarytum mažučiai dovydai prie parkritusio galijoto — bandė atidaryti liuką, tampė už rankenų, beldė, stukseno. Ir prisibeldė. Tankas ūmai atgijo — jo vamzdis vėl pradėjo suktis į šoną ir persigandę vokiečiai puolė šalin. Nesutriko tik pionieriai. Sugriebę glėbin granatas, jie sumetė jas į sviedinių pramuštas skyles tanko bokšte. Tanko viduje nugriaudėjo sprogimas, bokšto liukas atsivėrė. KV viduje vokiečiai rado šešių tankistų kūnus. E. Rausas teigia, kad vokiečiai žuvusius palaidojo šalikelėje su visa kariška pagarba.

RASEINIŲ APYLINKIŲ SENBUVIS JONAS TAMUTIS RODO, KUR BUVO SURASTI DAINIŲ KV TANKISTŲ PALAIKAI: „AŠ VAŽIAVAU Į RASEINIUS MOTOCIKLU IR BUVAU SUSTOJĘS PAŽIŪRĖTI, KAIP ATKASINĖJO TANKISTŲ KAPĄ, ŠTAI TAIP BUVO SUGULDYTI TIE JŲ KAULELIAI.“ NUOTRAUKA IŠ ARVYDO ŽARDINSKO ARCHYVO

Šiandien šių tankistų kapą galima rasti Raseinių sovietų karių kapinėse, čia jie buvo perlaidoti 1965-aisiais. Kelių asmenybes pavyko nustatyti pagal rastus dokumentus (ir įbraižas šaukštuose), kiti liko nežinomi.

1987 M. RASEINIŲ MIESTO PAKRAŠTYJE BUVO PASTATYTAS PAMINKLINIS AKMUO MŪŠIUI ATMINTI. KAŽIN, KUR JIS DABAR?

Rusijos ambasados lėšomis 2007 m. vasarą tvarkant minėtas kapines šiems tankistams buvo įrengta atminimo lenta. Trejus metus ji niekam nekliudė, bet pernai ir šiemet spaudoje pasirodė besipiktinančių lentoje iškaltu įrašu, kuriuo teigiama, jog čia ilsisi ties Dainių kaimu didvyriškai žuvę sovietų kariai. Besipiktinantiems „Lietuvos patriotams“ užkliuvo žodis „didvyriškai“.

RASEINIŲ SOVIETINIŲ KARIŲ KAPINĖS – ČIA ILSISI DAUGELIS TANKŲ MŪŠIO DALYVIŲ

Ką gi, kiekvienam valia nusistatyti savą „didvyriškumo“ laipsnį. Vieni pasirenka žūtį metalinio monstro viduriuose, kiti — kovą su mirusiaisiais, kurie nebegali apsiginti.

Epilogas

Raseinių tankų mūšis netapo ašaka Vermachto gerklėje — kad ir patyrę keletą kritiškų momentų (o koks gi karas be jų?), vokiečių tankai nurėpliojo tolyn, palikę vietiniams gyventojams laidoti žuvusiųjų kūnus. Šiandien sovietinių karių kapinėse Raseiniuose galima pamatyti daugelio šio mūšio dalyvių amžino poilsio vietas. Čia 1965 m. buvo perlaidotas ir ties Dainiais narsiai mirtį pasitikusio sovietų KV ekipažas. Čia yra antkapis ir pačiam 2-osios sovietų TD vadui J. Soliankinui. Galbūt tik antkapis — nes (dar viena Raseinių tankų mūšio mįslė) tarp išlikusių gyvų 2-osios sovietų TD veteranų iki šiol tebesklando atkaklios kalbos, jog kapas tuščias. Kovos draugų paskubom pakasti J. Soliankino palaikai esą taip ir tebeguli kažkur miške… Kartu su seifu, kuriame slypi ir visi Raseinių tankų kautynėse pražuvusios sovietų divizijos dokumentai.

Straipsnio autoriai: Arvydas Žardinskas, Gediminas Kulikauskas
Publikuota gavus autoriaus sutikimą. www.rytufrontas.net