Didžioji pavasario šventė – Velykos – dažniausiai švenčiamos balandį, o paskutinis sekmadienis prieš jas būna Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles

Raseiniškiai nepamiršo tradicijų, ir  gausiai rinkosi  į bažnyčias, atsivedę netgi pačius mažiausius vaikučius, kurie kantriai klausėsi pamokslo laikydami rankose kadagio šakelę.  Išėję po Šv. Mišių žmonės  pirko rankų darbo saldumynus, greičiausiai savo mažiesiems artėjančių Šv. Velykų proga.