Kitų metų kovo 1 d. rinksime arčiausiai mūsų esančią valdžią – rajono Savivaldybės tarybą bei rajono merą. Ateinančių metų naujiena – tiesioginiai mero rinkimai. Kas taps naujuoju rajono vadovu, spręs rinkėjai, o ne, kaip iki šiol buvo, rinkimus laimėjusios partijos. Tad šiems rinkimams turi atsakingai ruoštis ne tik kandidatuojantys į rajono savivaldą. Turime domėtis kandidatais, jų asmenybėmis, nuveiktais bei planuojamais nuveikti atėjus į mero postą darbais. Šį kartą kalbinu vieną iš kandidatų į rajono merus, Socialdemokratų partijos atsovą Liudą Kavaliauską (57 m.).

– Kodėl nusprendėte kandidatuoti į rajono mero postą? Kas paskatino tokiam žingsniui?
– Politikoje esu tikrai ne naujokas. Jau 7 metus iš eilės esu išrenkamas į rajono Savivaldybės tarybą. 2003-2007 m. ėjau Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Pastaruosius keletą metų buvau kiek nutolęs nuo aktyvaus dalyvavimo politikoje, bet mano kolegos, bičiuliai iš Socialdemokratų partijos tiki, kad aš galiu būti tuo žmogumi, kuris gali rajono labui nuveikti daug gero. Aš tikrai daug mąsčiau, svarsčiau, abejojau ir galų gale sutikau dalyvauti naujoviškuose teisioginiuose rajono mero rinkimuose.

– Papasakokite apie savo gyvenimą: kur augote, kur mokėtės, dirbote?
– Gimiau ir augau Plungėje. Ten 1975 m. baigiau vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į tuometinį Kauno medicinos institutą (dab. Sveikatos mokslų universitetas), įgijau provizoriaus (provizorius – vaistininkas, turintis teisę savarankiškai dirbti farmacijos darbą ir tvarkyti vaistinę) specialybę. Pagal paskyrimą turėjau 4 metus dirbti Ariogalos vaistinėje. Dar tik važiuodamas į Ariogalą galvojau: „Atidirbsiu paskyrimą ir trauksiu Žemaitijos link“, bet čia gyvenu iki šiol. Čia prabėgo didžioji mano gyvenimo dalis, čia sukūriau šeimą, užaugo vaikai, dirbau, įsitraukiau į politiką. Dabar Raseinių kraštas man tapo artimesnis net už gimtąją Žemaitiją.
Iširus sovietų sąjungai kartu su kolegomis įkūrėme verslą – vaistinę. Vėliau įsitraukiau į politiką. Dabar jau treti metai dirbu Ariogalos pirminio sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktoriumi.

– Papasakokite apie savo šeimą.
– Mano žmona kilusi iš Paliepių, taip pat baigė medicinos institutą. Dirba Ariogaloje gydytoja odontologe. Tai mano antroji santuoka, esame vedę daugiau kaip 15 m. Su žmona užauginome tris vaikus.
Sūnus pasekė mano pėdomis – tapo provizoriumi. Dukra baigė Kauno technologijos universitetą, vadybos studijas. Dukra su šeima gyvena Latvijoje, šiuo metu ji namuose augina vaikučius. Žmonos sūnus taip pat medikas, dirba dantų techniku Kaune. Turiu 4 anūkus.

– Ariogalos PSPC pastaruoju metu nuveikta tikrai nemažai darbų ir šiuo metu vyksta intensyvūs remonto darbai. Jei būsite išrinktas meru, ar nebus gaila palikti šios įstaigos vadovo posto, kai darbai tik įpusėję?
– Vienas gyvenimo etapas baigiasi, kitas prasideda. Aš dažnai prisimenu savo amžiną atilsį tėvelio žodžius: „nepakeičiamų pilnos kapinės“. Tad nepakeičiamų nėra. Visi darbai, kurie yra pradėti ir suplanuoti, bus iki galo padaryti. Be to, jei rajono gyventojai manimi pasitikėtų ir išrinktų meru, pagal įstatymą šį postą užimti galėčiau ne anksčiau kaip nuo balandžio vidurio. Tad didžioji darbų dalis iki to laiko turėtų būti užbaigta. Be to, šios įstaigos steigėjas yra rajono Savivaldybė, tad eidamas mero pareigas visada turėsiu galimybę jausti jos pulsą.

– Kokią Raseinių rajono viziją turite kandidatuodamas į šį postą? Kokius darbus planuojate nuveikti būdamas meru?
– Pirmiausia mes turime išnaudoti savo itin palankią geografinę padėtį: esame Lietuvos centre prie stambiųjų magistralinių kelių. Per rajoną eina beveik 80 km pagrindinės šalies transporto arterijos atkarpa. Turime 6 įvažiavimus į šią automagistralę, šalia kurių galėtume skatinti kurtis verlo įmones. Tad mano siekis būtų išnaudoti šį potencialą: pritraukti naujų investicijų, skatinti naujas įmones ateiti į mūsų rajoną taip sukuriant ne tik daugiau darbo vietų gyventojams, bet ir surenkant daugiau mokesčių į rajono biudžetą.
Taip pat labiau skatinti tolygesnį rajono vystymąsi. Koncentruotis ne tik Raseiniuose, bet daugiau dėmesio skirti ir kitoms rajono gyvenvietėms, kad darbą žmonės galėtų susirasti netoli savo gyvenamosios vietos. Sudaryti geresnes sąlygas smulkiajam verslui, galbūt pritaikyti tam tikslui kokias nors mokestines lengvatas, kurios priklauso nuo Savivaldybės.
Neartų dirvonų Raseinių rajone yra nemažai. Vienas iš pagrindinių yra kelių būklė. Mes, turėdami bene ilgiausią automagistralės atkarpą respublikoje, deja, pirmaujame neasfaltuotų kelių srityje.
Labai džiugina pagaliau pradėti Raseinių autobusų stoties statybos darbai. Nauja, graži stotis gerins pirmąjį miesto įspūdį. Tad ir toliau reikėtų gražinti Vilniaus gatvę bei kitas gatves. Vis gi nereikėtų susikoncentruoti į vieną objektą. Reikėtų į rajoną žiūrėti kaip į visumą, matyti visus, net atokiausius, rajono kampelius.
Taip pat svarbu yra išsaugoti kiek įmanoma daugiau mokyklų. Kad ir mažiau vaikų ten yra, bet ne tik į pinigus reikia žiūrėti.
Pakelti atlyginimų negaliu žadėti – tai nėra Savivaldybės kompetencijoje. Galime šnekėti ir žadėti tik tai, kas yra Savivaldybės žinioje. Reikia kalbėti apie realią rajono situaciją, mes nepastatysim „vasiukų“ per metus. Aš pirmiausiai esu už sąžiningumą ir teisybės sakymą, o ne kažkokių gražių pažadų dalinimą. Reikia drįsti pasakyti rinkėjams tiesą į akis. Iki šiol tiek dalyvaudamas politinėje veikloje, tiek eidamas kitas pareigas visada dirbau sąžiningai ir iš visos širdies, tad dabar galiu visiems žmonėms drąsiai žiūrėti į akis. Pažadu ir toliau sąžiningai dirbti, kad ir ateityje netektų raudonuoti prieš žmones.

– Vienas iš kandidatų į merus Ariogaloje žadėjo pasistengti prikelti naujam gyvenimui apleistą Ariogalos sveikatingumo kompleksą: įrengti 50 metrų plaukimo baseiną su sūkurinėmis voniomis ir t. t. Kokie yra jūsų planai dėl šio nykstančio pastato?

– Aš kiek abejočiau tokia vizija. Respublikoje turbūt yra tik kokie 4 veikiantys tokio ilgio baseinai. Reikėtų tada visą tą pastatą griauti ir statyti iš naujo, nes pagal pirminį projektą buvo numatytas 25 m ilgio plaukimo baseinas. Na, jei plaukt pirmy ir atgal – tuomet išeitų tie 50 m (juokiasi).
Aš manau, kad šis objektas reikalauja labai daug investicijų… Labai daug. Ariogaloje dabar turime apie 3 tūkst. gyventojų, kurių palaipsniui mažėja. Turime labai gerai apsvarstyti, ar šis objektas nėra mums per brangus. Be to, Ariogaloje yra svarbesnių reikalų nei šis. Kad ir kultūros namų klausimas, darbo vietų, nuotekų šalinimo problemos, Darbininkų kvartalas neturi šalitgatvių ir kt.

– Šią savaitę vyksta Ariogalos gyventojų apklausa dėl ES pinigų panaudojimo. Jei atsitiktų taip, kad būtų nuspręsta pinigus skirti parko infrastruktūrai kurti, kas lauktų kultūros namų?
– Aš manau, kad negalima būtų nustumti šio objekto problemos į šoną. Privalu ieškoti lėšų iš kitur. Bandyti belstis į kitas duris, lįsti per kitą „skylę“. Nors pripažįstu, kad rasti lėšų būtų tikrai labai sudėtingas uždavinys. Todėl šiuo metu aš ir pasisakau už kultūros namų rekonstravimą. Esu įsitikinęs, kad už numatomus gauti 2,5 mln. litų tikrai būtų galima juos sutvarkyti.
Aš nesakau, kad parko nereikia. Reikia! Bet, mano nuomone, kultūros namai yra svarbiau, nes mes net neturime normalių patalpų, kur būtų galima priimti atvykstančius meno ir kitus kolektyvus. Kažkiek parką sutvarkyti, takelius nutiesti, daugiau suoliukų įrengti galima būtų ir iš Savivaldybės lėšų. Pastaruoju metu Ariogaloje atsirado ir naujų suoliukų, vaikų žaidimo aikštelių. Manau, kad panašiu principu tokio pobūdžio darbai galėtų būti ir toliau tęsiami. Žmogui juk nereikia prabangaus suoliuko, užtenka ir paprasto medinio, svarbu, kad būtų kur atsisėsti, kad aplinka būtų maloni: nušienauta, surinktos šiukšlės, tam milijoninių lėšų nereikia. Taip pat būtų galima įtraukti stambesnes verslo organizacijas prisidėti prie miestelio parko infrastruktūros gerinimo. Būtina išnaudoti visus įmanomus variantus. Reikia tik noro ir iniciatyvių žmonių.
Dar kartą sugrįšiu prie to paties: 2,5 mln. litų pinigų gabalas yra tikrai nemaža suma, tad „sukišti“ jį į parką yra per didelė prabanga.

– Ką patartumėte paprastam rajono gyventojui?
– Nebijot kreiptis, pasakyti, parodyti! Jei atvažiuoja koks rajono vadovas, tai mes turime tą kvailą, dar turbūt iš sovietmečio atkeliavusią, „madą“: viską išblizginti, sutvarkyti. Aš darau priešingai. Kai pas mus į Ariogalos PSPC atvažiavo tuometinis sveikatos apsaugos ministras P. Andriukaitis, aš jį vedžiausi į tas vietas, kurios baisiausios, ir parodžiau, kokiomis sąlygomis mes dirbame. Realiai gyvenkim, tada realiai ir turėsim.

– Ko rajono gyventojams palikėtumėte rinkiminiu periodu?
– Kandidatuojantiems norėčiau palinkėti vykdyti mažiau „nešvarios“ politikos. Į Raseinius žiūrėti „gaspadoriaus“ akimis ir matyti esmines problemas, numatyti jų sprendimo būdus, tartis su tais, kurie žino, kaip jas spręsti.
O rinkėjams norėčiau palinkėti būti aktyviems, mylėti savo kraštą, dėl jo stengtis. Ne tik laukti, ką valdžia gali tau duoti, bet ir pagalvoti, ką tu gali duoti savo kraštui. Taip pat noriu visus paraginti aktyviai dalyvauti artėjančiuose rinkimuose. Domėtis kandidatais ir išsirinkti žmogų, vertą būti jūsų atstovu valdžioje.

Kalbino-Kristina MIRVIENĖ