VIENA SAULĖ DANGUJE, VIENA TĖVYNĖ ŽEMĖJE, KUR TIK SKAMBA ŠVENTA TĖVŲ KALBA

Vincas Krėvė-Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčiuje, Varėnos apskrityje. Mokėsi Merkinės pradinėje mokykloje. Peterburge išlaikė  4 gimnazijos klasių egzaminus. 1900 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi du metus, tačiau buvo išmestas dėl pašaukimo stokos. 1904-1908 m. Kijeve studijavo slavistiką. 1909 m. išvyko į Užkaukazę, mokytojavo Baku mieste. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kaune. 1923 m. organizavo Klaipėdos sukilimą, prisijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Nuo 1925-1937 m. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. 1940 m. bolševikams užėmus valdžią „Liaudies vyriausybėje“ užėmė Ministro pirmininko pareigas, bet paskui tais pačiais metais atsistatydino. 1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų,  su šeima pasitraukė į Austriją, o 1947 m. persikėlė į Ameriką, kur 1954 m. liepos 7 d. mirė. 1992 m. V.Krėvės ir jo žmonos palaikai perkelti į Subartonių kapines.

Vincas Krėvė-Mickevičius buvo ir politikas, ir mokslininkas – profesorius, ir tautosakininkas, ir rašytojas.

„Šarūną Dainavos kunigaikštį: senųjų dienų gyvenimo pasaką“ V.Krėvė parašė 1911 m., dramas „Skirgailą“ ir „Žentą“ – 1922 m., „Mindaugo mirtį“ – 1935 m. Taip pat parašė daug apsakymų, tautosakinių kūrinių. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė bibliniais motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.

Šarūnas – vienišas, nesuprastas, kompleksuotas dėl savo išvaizdos, atstumtas aplinkinių, maištaujantis, nepripažįstąs tradicijų herojus. Jis gyvena pagonybės ir krikščionybės takoskyroje. Tai neharmoningas žmogus, bet remdamasis amžinomis moralinėmis vertybėmis, Šarūnas suburia vieningą tautą: „Aš ne duobę kasu, bet ruošiu tėvynei šviesią ateitį, naują tėvynę kuriu“. Šarūnas veda tautą į valstybingumą. Šalia despotizmo ir vienatvės, moters ir jos meilės ilgesys, yra vienas pagrindinių bruožų šio personažo psichologijoje. Jautrumas moters meilei – štai ta vieta, kur jis labiausiai pažeidžiamas. Jis turėjo mažą viltį būti mylimu ir mylėti, bet Šarūnas jos nepasiekė. Nepasiekė ir garbės. Visi pašykštėjo jam meilės: ir motina, ir tėvas, ir žmona. Bet jis lieka stiprios valios, atiduodamas gyvybę dėl krašto suvienijimo. Tik vėliau tauta supranta, kokį žmogų jie prarado, kokią Lietuvą jis matė svajonėse.

Šalia Šarūno (aktorius E. Jaras) – jo tragiška meilė Voverė (aktorė T.Vaškevičiūtė), Šešėlis (baleto artistas K.Chlebinskas), įsimylėjusi Šarūną Eglė (aktorė M. Zikaraitė), jo išmintingas dėdė Gelovinis (aktorius R. Vilkaitis), mama (aktorė R. Valiukaitė), Džiangis (aktorius S. Siparis),Briedis (aktorius A.Butvilas), Kirvė (aktorė D.Brenciūtė), Kindė (aktorė J.Kalvaitytė), Žubris (aktorius R. Cicėnas), Garnys (aktorius V. Jevsejevas),Alūnas(aktorius T.Grynas), Vainis (aktorius A. Arkauskas), Grigas (aktorius M.Jusčius), jaunieji aktoriai – P.Markevičius, K.Cicėnas, M.Vaidotas, E.Pakalka, kuria didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui ir tėvynės meilei.

Tik išsiskirdamas iš minios, tik aukodamas kitus ar save, žmogus gali įgyvendinti toli siekiančius tikslus.

„Niekas neišnyksta tik tarsi laukia savo laiko. Atgimusi, prabudusi tauta pati suras užburtą žodį, kuris atskleisti turės jai ateities prasmę“ – V. Krėvė.