Apniukusį liepos 11 rytą Dubysos regioninio parko direktoriaus Vyganto Kilčausko kvietimu Betygalos bendruomenės namuose rinkosi dviratininkai. Susirinko 21 dviratininkas iš Raseinių, Tauragės, Kauno, Panevėžio. Dauguma dviratininkų jau pažįstami nes ne pirmą kartą išbando vaizdingas ir nelengvas Dubysos slėnio trasas. Dangus ir orų prognozės nieko gero nežadėjo-lietaus gausime bet kur ir bet kada. Bet dviratininkui nėra blogo oro, juolab gerai palijus Dubysos kalniukuose laukia neblogas „extreem’as“.

Pasivaišinę arbata, sausainiais ir paskutinėmis šiuometinėmis braškėmis, patraukėme Betygalos piliakalnių link. Besigrožint gražiais vaizdais užklupo pirmas lietus. Nutarėme nesislėpti po medžiais ir minti toliau – lietui dviratininkai buvo pasiruošę. Pajudėjome žemyn Dubysos šlaitais kurie po lietaus pasirodė klastingi. Čia pasitiko ir pirmos traumas-dviratininkė prasikirto kelią. Viskam pasiruošę dviratininkai greitai sutvarstė žaizdą ir pajudėjome toliau. Išvažiuojant iš Dubysos slėnio teko įveikti statų molėtą keliuką, kuris virto tikra čiuožykla. Batai ir dviračiai tuoj pat aplipo molio gabalais, kas sunkino kopimą keliuku-čiuožykla. Net kalnų dviratininkai vedėsi savo dviračius. Užlipus teko atsikvėpti ir valytis grandines. Išlindo saulutė, kuri įkaitino sušilusius dviratininkus. Pajudėjome Ugionių ir Rociškės piliakalnių. Gausiai į gertuves buvo pilamas stebuklingo šaltinio vanduo nes jėgų žygis daug pareikalaus. Pasigrožėjus vaizdu nuo piliakalnių pasileidome žemyn į slėnį. Šitame nusileidime šių eilučių autoriui teko išbandyti čiuožyklą išsitiesus visu ūgiu ant nugaros. Laimei be rimtesnių sužeidimų.

Pravažiavę nuostabiu padubysio keliuku pakilome iki Betygalos-Ariogalos plento. Apsidžiaugėme nes laukė smagus ir nepavojingas nusileidimas iki Ariogalos šaltinėlio. Prie šaltinėlio visi plovėsi savo žirgus ir traukė lauknešėlius-pasistiprinti buvo būtina. Patraukėme toliau ne plentu, o Dubysos slėniu link Plembergo, kur Vygantas Kilčauskas pravedė smagiu miško keliuko. Teko palaukti grupelės nurūkusių plentu į viršų. Smagiai nusileidome į slėnį kur vienam dviratininkui trūko troselis. Ne bėda yra auksarankių dviratininkų, kurie rado sprendimą ir buvo galima toliau važiuoti. Įveikus dar vieną čiuožyklą patraukėme link Verėduvos, kurios nepasiekę patraukėme link smagiausios maršruto atkarpos-Šventupio slėnio. Čia laukė tradicinės molio čiuožyklos ir akmenys, bet dviratininkai jau patyrę ir apsiėjo be traumų ir gedimų. Pakilus iš nuostabaus slėnio sulaukėme atgaivos-asfaltuoto kelio iki Milašaičių kur laukė nusivylimas trumpai šeštadieniais dirbati parduotuvė. Iki Betygalos visai nedaug. Po žvyrkelio „tarkos“ dar viena čiuožykla, svaiginantis persikėlimas per kabantį tiltą ir pagaliau: „Baigėsi čiuožyklos“. Po trumpo sustojimo prie šv. Jono šaltinėlio laukia paskutinė kliūtis-status grindinio kelias, kurio dviračiu įveikti dažnas nesiryžo.

Purvini, šlapi, bet su šypsenomis aptarėme žygį prie kvapnių mėtų arbatos puodelio. Minti Dubysos kalnais buvo verta – buvo ekstremalu.

Šarūnas Blinstrubas