Norite pranešti naujieną?
gitana@krastietis.lt

Nemokama reklama


Facebook draugai

Betygalos turtas – istorija, kraštovaizdis ir žmonės (1)

2016-04-09 21:02 | Airinas Jermolajevas

„Yra Raseinių kraštas, bet Betygalos žemė. Joje dunkso piliakalniai, teka Maironio apdainuota Dubysa, ant kurio kranto ir įsikūręs Betygalos miestelis. Čia labai gražios vietos, o žmonės dar gražesni, – pasiteiravus, kuo ypatingas miestelis, privalumus vardina Betygalos seniūnas Stanislovas Totilas ir priduria. – Be to, Betygala yra viena seniausiai paminėtų Lietuvos vietovių.”

Paminklą išsaugojo sumanumas
Įvažiuojant į miestelį nuo Vilniaus pusės pasitinka paminklas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui. Stovi jis ne skvere, ne miestelio aikštėje, o dviejų besišakojančių kelių sankryžoje sukurtoje nedidukėje salelėje. Tarsi, sargybinis, iki šiol saugantis miestelį nuo priešų. Juo labiau, kad viena kelio atšaka išveda iš miestelio ir veda per laukus, miškelius, tarp išsibarsčiusių sodybų ir ūkių. Tarp jų – poeto Maironio atminimą saugančią jo tėviškę, maironine vadinama.
„Paminklas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui buvo pastatytas 1930 metais šaulių iniciatyva ir sėkmingai išgyveno visas okupacijas. Be abejo, išgyveno šviesaus atminimo mūsų miestelio šviesuolio, garbės piliečio, mokytojo Antano Juškos dėka.  Jis labai gerai kalbėjo vokiškai ir rusiškai. Kaip žmonės prisimena, užėjus vokiečiams jis juos tikino, kad Vytautas kovojo prieš rusus. Sovietmečiu jis aiškino, kad Vytautas kovojo prieš vokiečius. Ir taip mūsų miestelio paminklas sėkmingai sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakoja Betygalos seniūnas Stanislovas Totilas.
Čia gyvenusių žmonių karžygišką dvasią saugo ne tik šis paminklas. Betygala  minima 1253 metais popiežiaus Inocento IV patvirtinto karaliaus Mindaugo akte, pagal kurį pusė Betygalos žemės buvo atiduota Livonijos ordinui, o kita pusė 1254 metais perduota vyskupui Kristijonui. Manoma, kad Dubysos dešiniajame krante stovėjo Betygalos pilis – viena svarbesnių žemaičių gynybinių pilių. Betygala minima ne viename kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašyme. Šiandien apie karžygišką žemaičių dvasią primena prie miestelio stūksantis Betygalos piliakalnis ir alkas, po apylinkes išsibarstę senkapiai.
Iš abiejų miestelio centrinės gatvės pusių išsirikiavę namai. Dauguma jų – beveik vienas su kitu galais besijungiantys mediniai statiniai, primenantys, kad čia, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, gausiai žydų gyventa. Dauguma jų vertėsi prekyba. „Gyventojų prisiminimai liudija, kad tarpukaryje Betygaloje buvo 33 parduotuvės. Dabar – tik trys. Ir tos, jei ne alus, vynas, degtinė, sunkiai išsilaikytų, – pastebi seniūnas.– Pritariu siūlymams steigti specializuotas su normuotu darbo laikų alkoholiu prekiaujančias parduotuves, nes lengvai prieinamas alkoholis vis tik skatina girtavimą.“
Vos ne pačiame šalies viduryje esantis miestelis šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Skaudžiausiai jį veikia emigracija. Tad dalis namukų užkaltais langais susigūžę laukia tų, kurie, galimas dalykas, niekada nebesugrįš.
„Sensta Betygala. Nors oficialus gyventojų amžiaus vidurkis –45-65 metų, bet jis neatspindi tikrovės, nes nemažai darbingo amžiaus žmonių gyvena užsienyje. Ir su gimimais pas mus įdomi situacija. Pernai iš šio pasaulio iškeliavo 52 betygaliečiai, o atkeliavo – 13, bet dalis naujagimių Betygaloje tik deklaruoti. Jie su tėvais gyvena užsienyje“, – padėtį apibūdina seniūnas.
Miestelio širdyje
Miestelio širdis – centrinė aikštė, apsupta ir šiandien žmogui svarbiais statiniais. Čia įsikūrusi seniūnija, paštas, biblioteka. Dešinėje aikštės pusėje baltuoja Švento Mikalojaus bažnyčia.
Pirmoji miestelio bažnyčia siejasi su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Vytautu. Būtent jis per žemaičių krikštą 1416 metais skyrė lėšų pirmajai Betygalos bažnyčiai pastatyti. Tai buvo viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje.
Dabartinė  pastatyta 1925-1930 metais. Tiesa, daugiau kaip dešimtmetį betygaliečiai tikrų maldos neturėjo. 1915 m. sudegus miestelio bažnyčiai, jie melsdavosi iki šiol išlikusiame skolinamosios taupomosios kasos pastate. Dabar jame įsikūręs kultūros centras.
„Betygalos bažnyčia žymi ir tuo, kad 1592 -1609 m čia klebonavo Mikalojus Daukša. Miestelio pakraštyje ant Vieviršės upelio kranto auga Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Seniūnijos iniciatyva įrengėme prie jo vedančius laiptus, apžvalgos aikštelę. Tik neaišku, ar Mikalojus Daukša tą ąžuolą sodino, ar jau prie jo sėdėjo ir rašė jį išgarsinusią „Postilę“. Ir miestelio herbas siejasi su šiuo ąžuolu, kartu primindamas betygaliečių tvirtybę“,– pasakoja seniūnas.
Aikštėje pastatyta medinė rodyklė padeda lengvai surasti už 300 metrų nuo bažnyčios tvirtai kerojantį Mikalojaus Daukšos ąžuolą.
Miestelio amžių primena pilkas Lietuvos laukų akmuo, pastatytas minint Betygalos 750-ąsias metines. Čia pat į dangų stiebiasi Tautos  kryžius. „Jis pastatytas 1928 metais, kai Lietuva minėjo valstybės atkūrimo dešimtmetį. Sovietiniais laikais kryžius buvo sukapotas į gabalus ir sumestas į Dubysą. 1989 m. mokytojas Antanas Juška pagal nuotraukas atkūrė buvusio kryžiaus brėžinius, o vietiniai skulptoriai Ramanauskas ir Grabauskas pagal jo atkurtus brėžinius padarė kryžių. Tačiau tai buvo tautinio atgimimo pakilimo metai ir kryžius buvo „ant greičio sumeistrautas“. 2014 metais seniūnija ėmėmės iniciatyvos atkurti kryžių tokį, koks buvo pastatytas 1928 m. Kadangi teko derinti su kultūros paveldu, kilo nemažai rūpestėlių, kol šie sutiko, kad kryžius būtų pakeistas“, – kryžiaus atkūrimo vargus prisimena seniūnas.
Miestelyje – dvi bendruomenės
Šalia seniūnijos pastato įsikūrę bendruomenės namai. „Anksčiau tame pastate buvo valsčius, mat vienu metu  Betygala turėjo valsčiaus statusą. Pastatas buvo apgriuvęs, bet jame įsikūrusi bendruomenė per projektus jį suremontavo, pritaikė savo poreikiams. Įsirengė salikę, pasistatė židinį, duonkepį pečių, kurį naudoja edukacinėms programoms. Prie bendruomenės namų įsiveisė vaistažolių darželį, – bendruomenę pristato seniūnas Stanislovas Totilas.– Jie yra parengę ir gavę finansavimą ne vienam projektui. Ir erdvė prie mūsų geologijos muziejaus sutvarkyta įgyvendinant bendruomenės parengtą ir finansavimą gavusį projektą.“
Miestelyje veikia ir kita bendruomenė – „Židinys“. Ji įsikūrė buvusiame vaikų darželyje, kuris, pasak seniūno, irgi jau buvo gerokai laiko pastekentas. Tad „Židinys“ pastatui suteikė antrą gyvenimą. Pasiteiravus, kas nulėmė, kad miestelyje veikia dvi bendruomenės, pašnekovas neslepia – tam įtakos turėjo ir skirtingas gyventojų amžius, ir interesai. Viena bendruomenė vienija linkusius į ramesnį bendravimą, „Židinys“ tarnauja norintiems keliauti, pažinti šalį, aktyviai leisti laisvalaikį. „Tačiau nemanau, kad dviejų bendruomenių buvimas miestelyje yra blogai. Tai padeda į veiklą įjungti daugiau žmonių. Daugiau žmonių, daugiau galima padaryti. Didesnis gyventojų užimtumas padeda spręsti skaudžiausias socialines problemas“, – svarsto seniūnas.
Pasak jo, viena dalies miestelio gyventojų skaudžiausių problemų – priklausomybė nuo alkoholio. Užsisukęs užburtas ratas: kad darbo neturintis žmogus išgyventų, jam mokama socialinė pašalpa, kurią ne vienas išleidžia alkoholiniams gėrimams. „Dalis žmonių net nebegali dirbti. Jiems nepatikėsi jokio įrankio, nes baisu, kad nesusižeistų. Jie gali tik pašlavinėti, šiukšles parankioti,– apgailestauja seniūnas. – Vienoje seniūnaitijoje su seniūnaite iš 12 registruotų darbo biržoje atrinkinėjome galinčius dirbti viešuosius darbus. Ir žinote, kiek tokių žmonių suradome? Tik vieną!“
Didelių verslų, pasak seniūnų, Betygaloje nėra. Yra kavinė, medžio apdirbimo įmonėlė. Keli betygaliečiai užsiima krovinių pervežimu. Turi po kelias „fūras“. Dalis betygaliečių dirba biudžetinėse įstaigose, Betygalos Maironio gimnazijoje. „Turime nemažai stiprių ūkininkų, dirbančių po kelis šimtus hektarų. Tam mūsų žemės labai tinkamos. Nuo seno šio krašto žmonės vertėsi žemdirbyste, tad pas mus nėra nedirbamų žemių. Jei kokia pėda kur ir yra užsilikusi, ji – matininkų klaida“,– pabrėžia seniūnas.
Parama reikalinga, bet negalima
„Man skaudu, kai visi, auginantys daugiau vaikų,  prilyginami socialinės rizikos šeimoms. Mūsų seniūnijoje ir pačioje Betygaloje gyvena kelios nuostabios daugiavaikės šeimos. Tik va, kur problema. Šeima labai tvarkinga, darbšti, puikiai auklėja vaikus, bet, nors matome, kad žmonės sunkiai gyvena, skaičiukai neleidžia jiems teikti paramą. Tai keliais eurais daugiau uždirba, tai žemės turi“, – dar vieną problemą iškelia Stanislovas Totilas ir ima pasakoti apie Deimos ir Remigijaus Pranckūnų šeimą, auginančią penkis vaikus. Dukra Austėja mokosi Raseinių prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje. Ji – smuikininkė. Sūnus Domantas – Betygalos Maironio gimnazijoje. Groja pianinu, būgnais. Du mažyliai, kuriuos tėvai juokaudami vadina antrąja vada, dar ikimokyklinukai. Vyriausias sūnus Rytis groja akordeonu, saksofonu ir būgnais. Jis jau studentas. Studijuoja Kauno technologijos universitete Informatikos fakultete. „Mūsų Seimo narys Edmundas Jonyla, įvertinęs Pranckūnų  šeimos padėtį, Ryčiui skyrė vienkartinę 150 eurų stipendiją“, – Seimo nario pagalba daugiavaikei šeimai pasidžiaugia seniūnas.
„Abu su vyru esame gamtininkai iki širdies gilumos. Abu esame baigę Aleksandro Stulginskio universitetą. Abu turime biomedicininių mokslų magistro laipsnius. Aš pati dirbu Tytuvėnų regioninio parko direkcijoje, vyr. specialiste – ekologe. Vyras – užsiima individualia veikla“, – apie šeimą pasakoja Deima ir pasidžiaugia, kad jų šeimos išskirtinumas – muzika.
Geologijos muziejus
„Būtinai turime apsilankyti mūsų geologijos muziejuje, – rinkdamas telefono numerį į kalbas nesileidžia Stanislovas Totilas. – A, jau pėdinate? Taigi mokytoja mūsų netrukus lauks muziejuje. Pamatysite, tai vaikščiojanti Betygalos enciklopedija.“
„Marijona Birutė Navakauskienė, – prisistato žvitriaakė moteris, kai su seniūnu praveriame Betygalos geologijos muziejaus duris.– Anksčiau šiame pastate buvo knygynas. Įsivaizduojate, Betygala turėjo puikų knygyną!!! Tačiau po visų privatizacijų pastatas liko tuščias. Jį ir pasiūlė man.“
Domėtis įvairiais akmenimis mokytoja pradėjo dirbdama Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje. „1988 metais įsijungiau į respublikinį jaunųjų geologų sąjūdį, tad mane pradėjo kviesti į įvairius renginius, – apie savo pomėgį pasakoja muziejaus įkūrėja.– Pirmuosius eksponatus pardėjau kaupti mokykloje. Kadangi Betygaloje statė užtvanką, man mokiniai pradėjo atnešti žvyre surastus įvairius suakmenėjimus. Žinoma, jiems už tai parašydavau erą pažymį. Tad mūsų ekspozicija laba sparčiai augo, kol ilgainiui pradėjome nebeišsitekti. O dar kur per praktinius užsiėmimus surasti akmenukai.“
Savo ir moksleivių surinktus eksponatus perkėlusi į erdvias patalpas, mokytoja dar aktyviau pasinėrė į akmenų pasaulį. Gyvenimo dėsnis: ieškančiam visada pasiūloma. Taigi mokytoja buvo kviečiama į ekspedicijas, susitikimus su muziejais. Ir grįždavo ne tuščiomis. Iš visur akmenų parsiveždavo. „Rusijoje darydavome barterinius mainus. Mes jiems dešrytės, jie mums – akmenukų“, – mokytoja pasidalija kuriant muziejų pravertusiu verslumu ir pajuokauja, kad jai geriausios lauktuvės ilgainiui tapo akmenukai. Juos parveždavo draugai, giminės.
Tad šiandien geologijos ekspozicijoje galima pamatyti pačių įvairiausių akmenų, pradedant surastais Lietuvoje, Betygalos apylinkėse ir baigiant pusiau brangiais akmenimis, atkeliavusiais iš kitų šalių. „Va šitaip atrodo suakmenėjęs medis, – mokytoja ištiesia sunkiai pakeliamą pailgą luitą, kuris įdėtas į moterišką rankinę gali virsti gan pavojingu šaltu ginklu.–  O čia tikras geležies rūdos gabalas. Daug kas apsilankę mūsų muziejuje stebisi mūsų marmurais. Turime ir gintarų. Net mėlynosios žemės, kurioje aptinkamas gintaras iš Kaliningrado srities parsivežiau.“
Viena po kito mokytoja rodo jos rankomis nuglostytus ir daug pasakančius eksponatus. Muziejuje apsilankiusi istorikė Pranė Dundulienė vertingu eksponatu išskyrė žemaitiškos meškos amuletą. Prie Norgeliškių buvo surasti akmenyje iškalti karūnos ženklai. Tai, pasak mokytojos, labai retas radinys. Muziejuje yra ir iš Maskvos parsivežta dinozauro dalies pėdos kopija. Čia saugomi laukinio arklio, stirnos ir šiaurės elnio suakmenėję kaulai. „Kai kurie lankytojai apžiūrėdami mūsų eksplozijoje esančius skalūnus, teiraujasi, ar jie degtų. Žinoma, kad degtų,– susitikimų su lankytojais įspūdžiais pasidalija  mokytoja.– Mes turime ir Betygalos žemėje surastų akmeninių kirvukų. Įsivaizduojate, prie Dubysos gyveno pirmykščiai žmonės.“
Kadangi, kaip pati juokauja, mokytojai smalsu žinoti, ką ji turi, visus savo turimus eksponatus mokslininkams parodo. Jie išaiškina, koks tai akmuo. Geologė Gražina Skridailaitė atvažiavusi prie kiekvieno eksponato užrašus sudėjo. Kartais bevalydama sumaišau, tad ji man padeda atstatyti“, – smagiai nusijuokia mokytoja, vedžiodama po pačios susikurtą Betygalos, Raseinių krašto, o tuo pačiu ir viso pasaulio vystymąsi primenančią oazę.
Marijona Birutė Navakauskienė yra surinkusi ir muziejaus lankytojams siūlo pasižiūrėti ir kitų retai aptinkamų eksponatų. Milžiniškus širšių lizdus, iš Pakruojo rajono atsigabentus suakmenėjimus, primenančius, kad kažkada ten būta jūros dugno.
Kita muziejaus dalis skirta kraštiečiams, ypač didelį dėmesį skiriant kraštiečiui grafikui Jonui Kuzminskiui.
Čia eksponuojamos vietinių meistrų sukurtos skulptūros, metalo dirbiniai, kiti kraštą pristatantys dalykai. „Ne viską begaliu ir parodyti. Dalis jų tiesiog viename kambaryje susandėliuoti. Nebeturiu kur sudėti“, – skėsteli rankomis mokytoja.
Beje, muziejuje eksponuojamos ir jos parašytos knygos. „Apie 20 knygų esu parašiusi. Iš neturėjimo ką veikti. Man labai patinka rašyti. Negi serialus žiūrėsiu??? Renku kraštotyros medžiagą. Ir poeziją rašau. Kaune vykusiame poezijos apie kaimą konkurse parodžiau savo balselį ir laureate tapau. Per savo gyvenimą nemažai garbės ir padėkos raštų, prizų esu prisirankiojusi, –  negailėdama humoro apie save papasakoja muziejaus įkūrėja ir puoselėtoja ir kiek patylėjusi priduria.–  Man labai didelis įvertinimas yra Raseinių garbės piliečio vardo suteikimas. Betygala, ko gero vienintelis miestelis Raseinių rajone, turintis tris garbės piliečius. Šis vardas suteiktas man, mokytojui Antanui Juškai ir kraštiečiui poetui  Jonui Mačiukevičiui“
Energija trykštanti moteris valandų valandas galėtų pasakoti apie kraštą, kuriam atidavė ne vieną dešimtmetį ir kuriam atiduoda didelę savo gyvenimo dalį. Regis, šios moters niekada neaplankė jokios bėdos, jokie išgyvenimai. Energinga, švytinti džiaugsmu jis sutinka kiekvieną užsukusi į jos sukurtą geologijos muziejų. „Nemažai ekskursijų sulaukiame, nes mes esame pakelyje tiek važiuojant į Tytuvėnus, tiek į Šiluvą, tiek į Maironinę. Kelionių organizatoriai mus neprastai žino, o čia dar aš lankytojams pačirškauju“, –  smagiai atsisveikina buvusi geografijos mokytoja, Betygalos geologijos muziejaus puoselėtoja Marijona Birutė Navakauskienė.

Genovaitė Paulikaitė
„Valstiečių laikraštis“

75536 101994 118133 120621 314884 318649 389252 470619 494598 497878 558855 630596 761724

Griežtai draudžiama kraštietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, kopijuoti, dauginti, platinti ar kitaip atgaminti puslapio turinį be raštiško kraštietis.lt įkūrėjo sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti kraštietis.lt kaip pirminį informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią kraštietis.lt nuorodą.

Komentarai (1)


  1. IP:5.68.183.218

Rašyti komentarą

Už komentarų turinį tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę lankytojai, todėl kraštietis.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę. Mes pasiliekame teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus.

* - būtina užpildyti.


Visos teisės saugomos Visos teisės saugomos

Visos teisės saugomos. © 2014-2018 kraštietis.lt

Kopijuoti, dauginti, platinti ar kitaip atgaminti puslapio turinį galima tik gavus raštišką kraštietis.lt sutikimą.

krastietis.lt - Raseinių naujienos vertinamos 5.0 balais iš 5 , remiantis 32 skaitovų vertinimais.