Lygiai prieš trisdešimt metų įvyko nelaimė ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke, sprogus branduoliniam reaktoriui į aplinką pasklido didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Pavojingas debesis, susidaręs degant reaktoriui, nuslinko per Europą nešdamas mirtį. Dėl radioaktyvių kritulių labiausiai nukentėjo Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos regionai.

Tiesiogiai, per pati sprogimą, žuvo tik du žmonės, tačiau dėl mirtino radiacijos poveikio sukeltos spindulinės ligos, po kelių metų mirė 28 iš 134 atominės elektrinės darbuotojų. Manoma, kad ši tragedija palietė mažiausiai 6 mln. žmonių. „Greenpeace“ ir tarptautinė organizacija „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ tvirtina, kad po avarijos vien tik tarp likvidatorių numirė dešimtys tūkstančių žmonių, Europoje užfiksuota 10 tūkst. naujagimių apsigimimo atvejų, 10 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų, laukiama dar 50 tūkst.

Ignalinos atominė elektrinė

Daugelis pergyvena, kad buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė (IAE), kad nebeturime pigios elektros energijos. Bet jie nieko nekalba, kad šios jėgainės reaktorius buvo lygiai toks pat, kaip ir Černobilio elektrinės, kad turėjo neišspęstą teigiamo garinio reaktyvumo koeficiento („galutinis efektas“) problemą. Buvo daug investuota į šio reaktoriaus saugų darbą, bet jo konstrukcija taip ir nebuvo pakeista iš esmės. Šis reaktorius išliko toks pat, kaip Černobilyje. Reikėtų paminėti, jog šie reaktoriai (РБМК-1500, instaliuota 1500 MW galia) buvo patys didžiausi pasaulyje (Lietuvai gamino apie 70 proc. reikalingos elektros energijos) ir esant analogiškai avarijai, būtų daug liūdnesnės pasekmės visam regionui.

Įvykus avarijai, būtume atkirsti nuo likusio pasaulio, negalėtume eksportuoti į kitas šalis ne tik maisto produktus, bet ir lengvosios pramonės gaminius. Sienos būtų uždarytos, kruopščiai tikrinami automobiliai. Tikėtina, kad po analogiškos avarijos mūsų ekonomika nugrimztų giliai ir ji be išorinės pagalbos niekada neatsigautų. O ką, kalbėti apie milžiniškas sumas avarijos padarinių likvidacijai.

Todėl, aš manau, kad Lietuva išsiderėjo su Europos Sąjunga palankias sąlygas dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, o ne atvirkščiai, kaip daugelis kalba, kad mus privertė uždaryti. ES sutartimi Lietuva užsitikrino tarptautinių donorų pagalbą uždarant jėgainę. Nes eksploatavimo nutraukimo kaštai (anksčiau ar vėliau būtų tekę uždaryti jėgainę dėl techninio nusidėvėjimo savo jėgomis) būtų buvę nepakeliami Lietuvos ekonomikai bei ženkliai viršytų disponuojamus išteklius.

Pirminiais skaičiavimais nustatyta, kad IAE uždarymas gali atsieiti apie 4 milijardus eurų. Ar būtume galėję savo jėgomis tokią sumą skirti iš valstybės biudžeto? Stipriai tuo abejoju. Tuo tarpu ES ir kiti pasaulio valstybių donorai finansuos praktiškai 90 proc. reikiamos sumos. Jau dabar yra skirta beveik 1,5 milijardo parengiamiesiems eksploatavimo nutraukimo darbams – panaudoto branduolinio kuro saugyklos, radioaktyvių atliekų tvarkymo ir saugojimo komplekso ir atliekynų statybai bei strateginės reikšmės energetikos projektams finansuoti. Lietuvos Respublikos indėlis nacionalinėmis lėšomis į visą eksploatavimo nutraukimo procesą nuo 1999 m. iki 2029 m. sudarys tik apie 320 mln. eurų. Ši suma ženkliai įkandama mūsų mažai valstybei.

Kita didelė neišspręsta problema yra panaudoto branduolinio kuro saugojimas. IAE panaudotas branduolinis kuras bus saugomas Vokiečių pagamintuose laikinojo saugojimo CASTOR ir CONSTOR tipo konteineriuose. Čia kuras gali būti saugomas 50 metų, o po to ji reikės išgabenti į „amžino laidojimo“ vietą, bet tokios vietos Lietuvoje nėra. Tad tai dar labiau pabrangins galutinę IAE uždarymo kainą.

Tad, ar tikrai vis dar manote, kad Lietuva prastai suderėjo su ES? Aš manau, kad šio klausimo sprendimas įgyvendintas pakankamai gerai.

Naujoji Visagino atominė elektrinė

Pastarąjį dešimtmetį atsirado daug politikų norinčių statyti naują atominę elektrinę. Patys neturėdami tam lėšų, valstybės vardu bandė ieškoti privačių įmonių, kurios sutiktų investuoti į tokią avantiūrą. Žinoma, atsirado investuotojai, buvo įsteigta nauja įmonė LEO LT. Bet susidarius nepalankioms ekonominėms aplinkybėms ir kilus visuotiniam nepasitenkinimui (buvo surinkta apie 40 000 parašų) dėl sandorio skaidrumo ir naudingumo visuomenei, projektas buvo nutrauktas. O privatiems dalininkams buvo išmokėtos didelės kompensacinės sumos. Pinigai buvo sėkmingai „įsisavinti“.

Naujasis projektas ir investuotojas

„Sudegus“ LEO projektui, entuziastingieji politikai taip paprastai nenurimo. Buvo paskelbtas naujas konkursas, kuriame nugalėjo japonų korporacija „Hitachi“. 2012 m. buvo pasirašyta koncesijos sutartis su strateginiu investuotoju. Pirminiame etape planuota statyti vieną trečios kartos ABWR tipo 1350 MW galios reaktorių. manyta, kad elektros energiją naujoji AE galėtų pradėti gaminti 2018–2020 m. Koncesijos sutartyje nustatyta, kad Lietuva valdytų tik 38 proc. akcijų.

Kiek keistokai skamba – „investuotojas“, kai žinome, kad jie ne investuos, o tik paskolins pinigų naujos atominės elektrinės statybai. Vėliau atsiims visą sumą su procentais, tad apie kokią investiciją mes kalbame? Vadovaudamiesi tokiu principu, galime teigti, kad greitieji kreditai investuoja į mažas pajamas turinčias šeimas – totali nesąmonė.

Kita vertus niekas nekalba apie kaštus, kurie lauktų mūsų valstybės. Kiek kainuotų naujojo reaktoriaus statyba, kiek reikėtų investuoti į atliekų saugojimą ir galiausiai jų išgabenimą į „amžino laidojimo“ vietą. Kiek tai papildomai kainuos mūsų ūkiui vyriausybė nesiteikė atskleisti. Todėl visuomenėje buvo susidariusi neigiama nuomonė apie projekto vykdymą ir baiminamasi, kad nepasikartotų LEO LT atvejis.

Todėl  2012 m. spalio 14 d. Lietuvoje buvo surengtas patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje kartu su LR Seimo rinkimais. Šiame referendume 34,09 % dalyvavusių pritarė atominės elektrinės statybai, 62,68 % − nepritarė. Šį referendumą inicijavo tuometinė valdančioji dauguma, tikėdamasi, jog žmonės referendume nedalyvaus arba dalyvaujantys pritars.

Politinė reklama, parengta politinės kampanijos dalyvio.