Norite pranešti naujieną?
Tel. 8 621 50997
info@krastietis.lt

Nemokama reklama


Plieno Sparnai

Facebook draugai

Mūsų draugai

Raseinių butų ūkis

Vienas didžiausių tankų mūšių – ties Raseiniais (0)

2014-04-18 08:30 | Arvydas Nekrošius

Keturias 1941-ųjų dienas – nuo birželio 23 iki 26-osios, Raseinių, Kelmės ir Kaltinėnų apylinkėse dundėjo pabūklų salvės. Trys sovietų tankų (ir viena motorizuota) divizijos – iš viso apie 1000 kovos mašinų, čia patykojo galvotrūkčiais į Žemaitijos gilumą besiveržusių vokiečių.

Pirmoji karo su vokiečiais diena (1941 m. birželio 22-oji) sovietų manymu turėjo baigtis taip: „Šiaulių kryptimi… priešininkas, paryčiui įsiveržęs į mūsų teritoriją, antroje dienos pusėje mūsų karių kontratakomis buvo sumuštas ir nublokštas už valstybinės sienos; be kita ko, Šiaulių apylinkėse mūsų artilerija sunaikino apie 300 priešo tankų.“ Bent jau šitaip, nemikčiodamas, 1941-ųjų birželio 23 d. patikliems radijo klausytojams bėrė propagandos žirnius sovietinis „Informbiuro“.Vokiečių karininkai, jeigu tai girdėjo (ir suprato), matyt leipo juokais – kaip tik tądien 6-oji Vermachto tankų divizija (toliau „tankų divizija“ bus žymima santrumpa td) užėmė Raseinius. Kiek šiauriau puolusios 1-osios divizijos tankų grobiu tapo Lyduvėnų geležinkelio tiltas, na, o piečiausiai atakavusi 8-oji td, buvo nudūmusi dar toliau – jau artėjo prie Kėdainių ir Nevėžio. Visos jos priklausė 4-ajai vokiečių tankų armijai (Panzergruppe 4), smogiamajai armijų grupės „Šiaurė“ jėgai, puolusiai Žemaitijoje ir vidurio Lietuvoje. Tačiau sovietai išties turėjo kuo nupūsti šypsenas nuo Vermachto karininkų veidų. Telšių, Kelmės ir Šiaulių apylinkių miškuose dar iki karo pradžios spėta sutelkti apie 800 tankų. Tad dvi sovietų tankų divizijos, 23 ir 28-oji (pastarajai vadovavo būsimasis legendinis karvedys Ivanas Černiachovskis), tik ir laukė progos smogti Žemaitijoje beįsibėgėjančiai Vermachto kovos mašinai.

Šiaurės-Vakarų fronto vadas, generolas Fiodoras Kuznecovas netruko duoti tokį įsakymą. Pulti buvo numatyta birželio 23-iąją, 4 val. ryto. Kelmės-Raseinių rajone besiveržusį dviejų vokiečių tankų divizijų tandemą (aukščiau minėtas 1 ir 6-ąją) iš šiaurės, nuo Tverų ir Užvenčio, turėjo užgriūti 700 sovietų tankų.

Vos Vermachto tankistams susikibus su šiais priešininkais, vokiečiams į šoną turėjo smogti iš pietvakarių, nuo Kėdainių pusės, prislinkusi sunkiasvorė 2-oji sovietų td. Sunkiasvorė, nes turėjo pusšimtį vokiečių sviediniams kone nepramušamų metalinių monstrų – sunkiųjų tankų KV-1 ir KV-2.

KV-1 tankas (wonderlandmodels.com nuotrauka)

KV-1 tankas (wonderlandmodels.com nuotrauka)

KV-2 tankas (wonderlandmodels.com nuotrauka)

KV-2 tankas (wonderlandmodels.com nuotrauka)

Desperatiškas sovietų tankų kontrsmūgis Žemaitijoje

Kuznecovo sumanytas tankų divizijų kontrsmūgio planas Žemaitijoje buvo neblogas, tačiau realybė netruko sujaukti viltis.

Pirmiausia, pro beužsiveriančius sovietų tankų divizijų gniaužtus, tarytum futbolo kamuolys vartininkui pro kojas, prasmuko 8-oji vokiečių td. Ir nurūko užiminėti Daugpilio tiltų.

Antra – iš priedangų į kelius išlindusias sovietų tankų kolonas tučtuojau ėmėsi „mėsinėti“ vokiečių bombonešiai. Tad abi iš šiaurės puolusios divizijos, dar nespėjusios privažiuoti iki priešininko gerokai „nukraujavo“ – 23-ioji divizija šitaip prarado septynioliką, o jos kaimynė (Černiachovskio) – dvidešimt septynis tankus.

Rusų tankistams teliko griežti dantimis, klausant beaistrio „Informbiuro“ skelbimų, jog – „mūsų aviacija sėkmingai kaunasi, dengdama kariuomenę…“ Realybėje didžioji dalis Lietuvoje tuo metu buvusios sovietų karinės aviacijos smilko tų pat vokiečių bombonešių sudaužytuose aerodromuose.

Dar blogiau buvo tai, kad atakuoti vokiečių, rusų tankai važiavo pustuštėmis degalų talpomis – kuro sandėliai buvo Rygoje, maždaug už poros šimtų km. O pirmyn-atgal zujančius benzinvežius gan sėkmingai iš oro medžiojo Luftwaffės pilotai.

Todėl tiek 23-ioji, tiek 28-oji divizijos beviltiškai vėlavo pradėti puolimą (kiekvienai jų prieš ataką reikėjo apie 70 tonų benzino).

Dera pastebėti ir tai, kad nors abi divizijos turėjo per 700 tankų, kone visi jie buvo lengvi plonašarviai T-26 ar BT-7 benzininiais varikliais, taigi, visai įkandami daugumai vokiečių patrankų.

Pirmieji kuro atsargas papildė Černiachovskio (28-oji div.) tankistai. Apie 18 val. vakaro 300 divizijos tankų (lengvieji T-26 ir BT-7) pasuko Varnių, po to – Kražių link. Sovietų tankistai visur naršė vokiečių – šių nebuvo. Priekyje, varžydamiesi kits su kitu narsumu, lėkė septyniolikos tankų būrys, vadovaujamas majoro Boriso Popovo.

Ir tik apie 22 val. vakaro, saulei jau besislepiant už miško, ties Kaltinėnais į sovietų tankus pasipylė vokiečių artilerijos sviediniai. Troškę išsiaiškinti santykius su priešo tankais atviram lauke, sovietų tankistai netruko suprasti, jog „užsirovė“ visai ant kitokio priešininko. Tai buvo 1-oji vokiečių pėstininkų divizija: jos gerai užmaskuoti prieštankiniai pabūklai vieną po kito, it degtukus (T-26 ir BT-7 varikliai buvo benzininiai) pleškino sovietų tankus.

Tačiau majoro Popovo tankų būrys, kaip ir dera narsuoliams, nesustojo. Įsirėžę į vokiečių pozicijas, jie sušaudė ir sumalė vikšrais kokią dešimtį priešo pabūklų, tačiau atgalios iš viso būrio tegrįžo vos keturi… Žuvo ir pats majoras (po mirties gavęs SSRS didvyrio vardą): besiropščiantį iš degančio tanko jį nukovė vokiečių pėstininkai.

Panašiai toji diena baigėsi ir šiauriau, ties Laukuva atakuoti bandžiusiai 23-iajai sovietų divizijai – jai teko atsitraukti, nuo priešo artilerijos ugnies praradus trylika tankų.

Visą birželio 24-ąją abi sovietų tankų divizijos laižėsi žaizdas. O sovietų Šiaurės-Vakarų fronto vadovybė susivokė, jog vietoj sėkmingo smūgio vokiečių tankų divizijoms į flangą, rusų tankai aklai daužosi į prieštankiniais pabūklais pasišiaušusią 1-ąją Vermachto pėstininkų diviziją.

Tankams buvo įsakyta trauktis už Ventos upės, į Latviją, tačiau pirmųjų karo dienų sumaištyje įsakymas 28-osios divizijos taip ir nepasiekė. Tad ši birželio 25-osios rytą su fanatiška narsa darsyk pabandė pralaužti vokiečių gynybą tarp Kaltinėnų ir Kražių, Pašilės miestelio apylinkėse.

Tai pasibaigė katastrofa – per atvirą lauką priešų link pasileidusią 130 sovietų tankų laviną vokiečiai tiesiog suvarpė sunkiųjų ir prieštankinių pabūklų ugnimi.

Nors sovietams ir pavyko sunaikinti keliolika priešo patrankų, iki 15 val. jie prarado 84 tankus. Galų gale vokiečiai patys ėmė supti miškan pasitraukusius varganus divizijos likučius, tad Užvenčio link teprasiveržė apie 30 išlikusių sovietų tankų.

Šitaip baigėsi sovietų mėginimas iš šiaurės kirsti į šoną Žemaitiją skrodusioms 6-ąjai ir 1-ajai Vermachto tankų divizijoms.

Pastarosios net nepajuto jokio pavojaus: abiejų sovietų tankų divizijų smūgius „sugėrė“ vokiečių pėstininkai. Griežtai vertinant, šiuos susirėmimus net vargu ar galima pavadinti „Raseinių tankų kautynėmis“. Tankas prieš tanką čia nekovojo, o ir patys Raseiniai buvo tolokai. Kita vertus – ties Raseiniais puolusi 2-oji sovietų td irgi buvo minėto kontrsmūgio dalyvė, taigi…

Gera pradžia – vokiečių tankai ima Dubysos tiltus

Vokiečių generolo Franzo Landgrafo vadovaujama 6-oji td buvo, ko gero, silpniausias Vermachto tankų junginys tomis dienomis puolęs sovietus Lietuvoje. Mat gerus du trečdalius jos tankų sudarė lengvieji čekiški Pz.Kpfw. 35(t), kurie su savo silpnutėmis 37 mm patrankėlėmis tegalėjo beviltiškai braižyti sunkiųjų sovietų tankų šarvus.
Kaip ten bebūtų, pirmas porą vokiečių puolimo Lietuvoje dienų, problemų divizijai lyg ir nebuvo. Su savo kaimyne – 1-ąją vokiečių td, ji sėkmingai veržėsi Šiaulių link.

Divizijos tankai buvo pasidalinę į dvi taktines grupes: vienai jų vadovavo baronas Erichas von Seckendorfas, kitai – pulkininkas Erhardas Rausas. Birželio 23-iąją, kai Landgrafo junginys artėjo prie Raseinių, vokiečiai ėmė suprasti, jog turi reikalą su fanatišku priešininku.

Kažkur už Eržvilko, pralėkusi nedidelį Paišlynio kaimelį, Rauso tankų grupė ramiai judėjo keliu, abipus kurio žaliavo sodai. Ūmai į vokiečių mašinų koloną iš netolimos pamiškės pasipylė šūviai. Gavęs kulką kakton iš maždaug šimto metrų atstumo, žuvo oberleitenantas Kulokas, dar daugiau – sovietų sviedinys pamušė ir priešakinį Rauso grupės tanką.

Ir nors Vermachto kovos mašinos netruko nutildyti miško šaulius, kulkų lietus vis nesiliovė. Apstulbę vokiečiai greitai pastebėjo, jog į juos pliekia vadinamosios „gegutės“. Rausas savo atsiminimuose rašo: „Daugiausia šaudė snaiperiai, įsitaisę vaismedžių viršūnėse ir taikęsi į mus iš gan arti. Šie snaiperiai liko savo vietose net tuomet, kai pagrindinės priešo pajėgos pasitraukė, jie daugiausia taikėsi į karininkus. Kai kurie snaiperiai liko savo vietose net tuomet, kai mūsų tankai sustojo po jų medžiais ir ėmė šaudyti į pamiškę.“

Kulkosvaidžių ugnimi vokiečiai greitai sunaikino šias vaismedžių „gegutes“, tačiau iki pat Raseinių nesiliovė stebėtis sovietų mirtininkais.

Miestą, kad ir užtrukusi apie tris valandas, 6-oji vokiečių td užėmė palyginus nesunkiai. Tačiau nesustojo – tądien vokiečių tikslu buvo ne tik Raseiniai, bet ir strategiškai svarbūs tiltai per Dubysą. Todėl Rauso grupė tučtuojau pasuko šiauriau, Šiluvos link, ketindama užimti tiltą ties Katauskiais-Kušeliške. Gi Seckendorfo tankų taikiniu tapo kitas Dubysos tiltas, ties Kybartėliais.Vakare abu tiltai, tarytum pernokęs obuolys, jau buvo atsidūrę vokiečių rankose.Šiauriau puolusi 1-oji vokiečių td irgi triumfavo – padedama diversantų pulko „Brandenburgas“, ji sėkmingai užėmė Lyduvėnų geležinkelio tiltą.Dubysa atsidūrė vokiečių rankose, o pulkininką Rausą vakarop apėmė lyriškos nuotaikos: „Besileidžianti saulė nurausvino orą ir tyla atslinko net anksčiau, nei sutemos. Rūko lauko virtuvių kaminai, o aplink jas susirinko visi laisvi nuo sargybos, norėdami tokią sėkmingą dieną užbaigti užtarnauta košės porcija.“

Ir ūmai, it perkūnas, trenkė žinia – Luftwaffės oro žvalgyba pranešė, jog nuo Kėdainių pusės Raseinių link skuba daugiau nei du šimtai sovietų tankų.

Tapo aišku, jog kitądien bus išties karšta. Tiek Rauso, tiek Seckendorfo grupių kariai, nebodami tamsos, ėmė karštligiškai tvirtintis abiejuose Dubysos krantuose. Upę ir tiltus derėjo išlaikyti žūtbūt.

Nepramušami sovietų „vaiduokliai“ veržiasi link Raseinių

Generolo majoro Jegoro Soliankino Raseinių link vedama 2-oji sovietų td labai skyrėsi nuo nelaimingų kolegių, bandžiusių smūgiuoti Vermachto tankų pleištui iš šiaurės Žemaitijos.Pirmiausia – ji buvo bene grėsmingiausia jėga, su kuria vokiečių tankai susidūrė Lietuvoje. Mat iš 225 divizijos tankų, geras pusšimtis buvo sunkieji KV (ši santrumpa reiškė SSRS maršalo Klimo Vorošilovo vardą).

Šių gigantų šarvai buvo praktiškai neįkandami jokiam to meto vokiečių tankui (nebent šis privažiuodavo visiškai arti ir pildavo sovietui mašinai į šoną šarvamušiu sviediniu) ir retam pabūklui. Vokiečių artileristai, regėdami, jog jų apšaudymai nedaro šiems tankams jokios regimos žalos, net praminė pastaruosius „vaiduokliais“.

KV buvo dviejų modifikacijų. Kiek lengvesnis (43 tonų) KV-1, ginkluotas 76 mm patranka, buvo skirtas kovai su priešo tankais.

Na, o 52-tonis trijų metrų aukščio KV-2 turėjo ne tik įspūdingų matmenų bokštelį, bet ir išties pabaisišką 152 mm pabūklą, mat buvo skirtas kovai su priešų blindažais.
Kita vertus, KV turėjo ir nemažai silpnų vietų. Buvo nerangūs (o jų svorį išlaikydavo ne visi tiltai). Visiškai subjaurodavo kelius (todėl paprastai važiuodavo kolonos gale). Jų 500-600 arklio galių varikliams reikėjo didžiulių dyzelino kiekių.

Grįžkime prie Soliankino divizijos – karo pradžios vokiečių bombardavimų, kaip ir kiti sovietų tankų junginiai, ji išvengė, pasislėpusi miškuose, Ruklos ir Gaižiūnų apylinkėse.

Birželio 22 d. vakare ji gavo įsakymą atakuoti vokiečius Raseinių kryptimi. Skirtingai nuo nelaimingai baigusių kolegių, 2-oji divizija priešo link judėjo kur kas sumaniau: naktimis, išjungę šviesas, nesinaudodami radijo ryšiu, tad išvengė vokiečių aviacijos smūgių.

Tiesa, nuostolių vis tiek patyrė – nuo sunkiasvorių mašinų sukeltų dulkių kas porą valandų užsikimšdavo tankų oro filtrai, tad kelią nuo Jonavos iki Kėdainių pamažu nusėjo atsilikę ir taisomi tankai.

Vėlią birželio 23-iosios naktį sovietų tankų divizija pasiekė Dubysos prieigas ties Kybartėlių tiltu. Vos ėmus aušti Soliankino tankai pajudėjo Seckendorfo grupės pozicijų link. Prasidėjo Raseinių tankų mūšis.

Ko gero smulkiausiai kautynes aprašė maždaug už 8 km šiauriau, Bedančiuose, buvęs pulkininkas Rausas. Anot jo, pirmiausia „supersunkieji rusų tankai KV-1“ sutrempė vokiečių pozicijas rytiniame upės krante.

Nėmaž nesutrikęs, pulkininkas Seckendorfas priešingame, vakariniame, Dubysos krante sutelkė visą turėtą artileriją, išrikiavo maždaug šimtą tankų. Ir pasiruošė tinkamai „sutikti svečius“. Šie neužtruko.

Sunkieji sovietų tankai be vargo kirto upę ir lėtai ėmė kilti į priešingą krantą, visiškai ignoruodami vokiečių artilerijos ugnį. Užkilę, pasisuko ir sutraiškė vokiečių prieštankinės artilerijos pozicijas miške.

Tuomet šimtas 6-osios vokiečių td tankų iš trijų pusių metėsi į kontrataką. Trečdalį atakuojančių sudarė galingiausi iš Vermachte tuo metu turėtų tankų – vokiški Pzkw IV, visi kiti buvo čekiški Pz.Kpfw. 35(t). „Kai kurie jų puolė rusų begemotus iš fronto, tačiau didesnė dalis atakavo iš flangų“ – rašo Rausas. – „Jų sviediniai iš trijų pusių pylėsi į plieninius gigantus, veltui bandydami kurį nors pramušti.“

Pzkw IV tankas (lt.wikipedia.org nuotrauka)

Pzkw IV tankas (lt.wikipedia.org nuotrauka)

Pz.Kpfw.35 (t) tankas (dishmodels.ru nuotrauka)

Pz.Kpfw.35 (t) tankas (dishmodels.ru nuotrauka)

Atsakomieji KV šūviai vieną po kito pleškino vokiečių tankus, tad šie netrukus turėjo trauktis. Sovietų kovos mašinos lipo jiems ant kulnų, o į kairįjį Dubysos krantą jau ėmė lipti antroji, rusų tankų banga.

Ant panikos ribos buvę vokiečių pėstininkai išsislapstė kas kur, nusprendę praleisti per pozicijas priešo tankus, o tada užkirsti kelią iš paskos slenkantiems rusų pėstininkams.

„Susirietę į kamuoliukus mažutėse tranšėjose, po kelio tiltais, vandens pralaidų vamzdžiuose ir pasislėpę javų laukuose, vokiečių kareiviai laukė kol pravažiuos antroji sunkiųjų tankų banga. Tas laukimas prilygo loterijai, nes mūsų toliašaudė artilerija, šaudydama į šiuos tankus, nesuvokė, jog pataiko ir į mūsų pačių dalinius.“

Lemiamas puolimas – sovietų „begemotai“ stringa „daržinės duryse“

Vokiečiai traukėsi – tik greitis gelbėjo čekiškus Pz.Kpfw.35 (t) nuo lėtai Raseinių link žlegsinčių geležinių sovietų monstrų. Yra liudijimų, jog vietomis, prisiviję „čekus“, penkis kartus sunkesni KV juos tiesiog taranuodavo ir nustumdavo griovin.

Atrodė, jog tuoj tuoj ir Soliankino divizijos tankai bus mieste. Tačiau iki Raseinių likus gal porai kilometrų sovietų kovos mašinų lavina stabtelėjo.

Po kelių mūšio valandų 52-toniams KV ėmė trūkti šaudmenų ir kuro – degalus jie rijo kaip tikri begemotai. Tad sovietai nesiryžo veržtis į miestą su pustuštėmis kuro talpomis.

Laukdami degalų ir ruošdamiesi lemiamam puolimui, 2-osios sovietų divizijos tankai susitelkė ir užsimaskavo miškeliuose ir javų laukuose, maždaug Gruzdiškių miestelio apylinkėse.

6-osios td vadas, generolas Landgrafas maldavo pagalbos. Į Raseinius skubiai atvykęs vokiečių XXXXI tankų korpuso vadas, generolas Georg-Hans Reinhardtas nusprendė čia permesti zenitines 88 mm patrankas.

Tuo pat metu tarp Landgrafo karių pasklido džiugi žinia – gremėzdiškai 105 mm lauko haubicų baterijai, šaudant tiesiu taikymu, pagaliau pavyko sunaikinti keletą šarvuotų sovietų pabaisų.

Kad ir apdaužyta, gerokai sutrikusi, 6-oji vokiečių td netruko atitokti ir mikliai išnaudojo tas kelias atokvėpio valandas.

Į kryžkelę prieš Raseinius (kur iš miesto vedantis kelias šakojasi Šiluvos ir Kaulakių kryptimis) jie skubiai sutempė visą, po ranka pakliuvusią sunkiąją artileriją – zenitinius 88 mm pabūklus, 105 mm lauko haubicas. Sutempė, užmaskavo ir parengė šaudyti tiesiu taikymu.

Apie 15 val. į Raseinius gelbėti padėties atvykusią zenitinių 88 patrankų bateriją į kovos pozicijas palydėjo asmeniškai pats 6-osios divizijos vadas, generolas Landgrafas.

Priešlėktuvinė artilerija netikėtai tapo geriausiais vokiečių tankistų draugais, legendinis vokiečių tankistas Otto Cariusas irgi prisimena, jog: „…mes ėmėme su giliausia pagarba žiūrėti į zenitininkus, į kuriuos anksčiau žvelgėme tik atlaidžiai šypsodamiesi.“

Ne mažiau efektyvesnės (tačiau nepelnytai užmirštos) prieš sovietų tankus netikėtai pasirodė ir 105 mm vokiečių lauko haubicos, Vermachte iki tol dėl gremėzdiškumo pašaipiai vadintos „daržinės durimis“. Jei tik vokiečių artileristai turėjo valandėlę kitą pasiruošti ir užsimaskuoti, 105 mm šarvamušiai sviediniai puikiausiai gurino sunkiųjų sovietų monstrų šarvus.

Jau kiek vėliau, 1941 m. liepą, Franzas Halderis, vokiečių generalinio štabo viršininkas, savo užrašuose pastebėjo, jog „Didžioji pačių sunkiausių priešo tankų dalis buvo pašauta 105 mm pabūklais, mažesnė dalis pašauta 88 mm zenitinėmis patrankomis.“

Kiek dešiniau Raseinių, žemėn ėmė raustis pagalbon atskubėjusios dvi pėstininkų divizijos – 269 ir 290-oji.

Taigi, kai vėlyvą birželio 23-iosios popietę atsipūtę, susitvarkę ir apsirūpinę amunicija, sunkieji Soliankino divizijos tankai vėl pajudėjo Raseinių link, anot Rauso: „…mūsų 88 mm zenitinė artilerija ir 105 mm baterija juos pasitiko šarvamušių sviedinių salvėmis. Išdėstyti tarytum laipteliai, gerai užmaskuoti, šie pabūklai greitai sunaikino daugybę sovietų tankų ir sustabdė jų ataką…“

Apie 16 val. vakaro sovietai ėmė trauktis atgal. Šiaurės-Vakarų fronto štabui Soliankinas pranešė sunaikinęs apie 40 vokiečių tankų ir maždaug tiek pat pabūklų, tačiau likęs beveik be degalų.

„Taikykite jiems į vikšrus!“

Kol 6-oji vokiečių divizija naršiai pliekėsi su sovietais prie Raseinių, jos kaimynė, 1-oji vokiečių td (vadas – gen. Friedrichas Kirchneris) užėmė Baisogalą ir pasiruošė smogti sovietams į užnugarį.

To neprireikė – pastarieji jau traukėsi, vieną po kito patys naikindami be degalų ar šaudmenų likusius savo tankus.
Birželio 25-osios rytą paaiškėjo, kad Soliankino pajėgos apsuptos: iš vakarų ją spaudė 6-oji vokiečių td, šiaurėje tykojo generolo Kirchnerio tankai, o rytuose – 269 Vermachto pėstininkų divizija.

2-osios sovietų td štabas į radijo eterį atviru tekstu paskelbė – „Padėkite, esam apsupti“. Padėti, žinoma, nebuvo kam, tad divizijos vadai, pasitarę, nusprendė iš dar išlikusių tankų suformuoti kelias smogiamąsias grupes ir jomis bandyti pralaužti apsupties žiedą.

Viena Soliankino divizijos tankų grupė birželio 25-ąją, 6 val. ryto nesėkmingai bandė prasiveržti iš apsupties ties Šaukoto miesteliu.

Tačiau pagrindinės pajėgos apie 4 val. ryto mėgino veržtis pro Vosiliškį, tad čia su sunkiaisiais sovietų KV buvo priversti susipažinti ir 1-osios vokiečių td kovos mašinos. Tiesa, Kirchnerio junginys buvo ginkluotas kiek stipresniais tankais, nei silpnučiai 6-osios „čekai“. 1-oji td bene vienintelė iš puolusių Lietuvoje, buvo sudaryta vien iš vokiškų tankų – daugiausia PzKpfw III, ginkluotų 50 mm patrankomis ir turėjusių šarvamušių sviedinių.

PzKpfw III tankas (en.wikipedia.org nuotrauka)

PzKpfw III tankas (en.wikipedia.org nuotrauka)

Ties Vosiliškiu iš esmės pasikartojo Raseinių scenarijus – iš pradžių tarp vokiečių vėl kilo panika – joks prieštankinis pabūklas negalėjo pramušti pirmyn besiveržiančių sovietų monstrų.

Galų gale pastaruosius vėl pristabdė 105 mm vokiečių lauko haubicų baterija. Ir čia pat kontratakavo 1-osios divizijos PzKpfw III.

Anot šios atakos dalyvio kapitono von Falckenbergo, kautynių metu nesyk susidarė kurioziška situacija: rusų tankai kiaurai pravažiuodavo vokiečių tankų eiles, o pastarieji apsisukdavo ir vydavosi priešą. Prisigretinę visai arti ir šaudydami sovietų „begemotams“ į šonus ir vikšrus iš maždaug 30 metrų atstumo, vokiečiai vieną po kito sustabdė maždaug 18 rusų KV. Tačiau išnaudojo tiek šarvamušių sviedinių, jog net du kartus pildėsi amunicijos atsargas, kurias į kautynių lauką paslaugiai pristatydavo vokiečių sunkvežimiai.

Kodėl sovietai leidosi šitaip įžūliai sušaudomi iš arti? Matyt jau visai nebeturėjo sviedinių, tad liko be žado stūksoti mūšio lauke. Kol, atsargiai prislinkę, juos rankinių granatų ryšuliais ar minomis galutinai sunaikino vokiečių pėstininkai.

2-osios td likučiai šių kautynių metu buvo nublokšti kažkur į mišką Sokaičių kaimo apylinkėse.

Jie dar kelis kartus kilo į beviltiškas atakas, tačiau vokiečiai jau buvo radę kovos prieš sunkiuosius tankus receptą – 105 mm haubicų ugnį tiesiu taikymu. Birželio 26-osios rytą išdrąsėję vokiečiai patys įsiveržė miškan ir sunaikino paskutinius devynis sovietų tankus.

Kodėl sovietai, net ir būdami visiškai apsupti, nė nemanė pasiduoti? Užuominų yra 1-osios vokiečių td kovos žurnale, kuriame minima, jog sovietų komisarai šaudo tankų ekipažus, bandančius pasiduoti vokiečiams.

Šitaip baigėsi Raseinių tankų mūšis. Iškart po jo 1-osios vokiečių td vadovybė paskelbė ką reikia daryti, ateityje vėl susidūrus su sovietų KV: „…mūsų prieštankiniai ginklai ir tankai bejėgiai prieš šiuos tankus, tad reikia pirmiausia taikytis į jų vikšrus, o sustabdžius priešo tankus, pribaigti juos mūsų artilerijos ar zenitinių pabūklų pagalba. Arba, jei įmanoma, sunaikinti juos stipriais sprogmenimis.“

Straipsnio autoriai: Arvydas Žardinskas, Gediminas Kulikauskas
Publikuota gavus autoriaus sutikimą. www.rytufrontas.net

verslo_klase

Griežtai draudžiama kraštietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, kopijuoti, dauginti, platinti ar kitaip atgaminti puslapio turinį be raštiško kraštietis.lt įkūrėjo sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti kraštietis.lt kaip pirminį informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią kraštietis.lt nuorodą.

Komentarai (0)

Komentarų nėra


Rašyti komentarą

Už komentarų turinį tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę lankytojai, todėl kraštietis.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę. Mes pasiliekame teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus.

* - būtina užpildyti.


Visos teisės saugomos Visos teisės saugomos

Visos teisės saugomos. © 2014-2017 kraštietis.lt

Kopijuoti, dauginti, platinti ar kitaip atgaminti puslapio turinį galima tik gavus raštišką kraštietis.lt įkūrėjo sutikimą.

krastietis.lt - Raseinių naujienos vertinamos 5.0 balais iš 5 , remiantis 28 skaitovų vertinimais.