Norite pranešti naujieną?
gitana@krastietis.lt

Nemokama reklama


Reklama musu tinklapyje

Facebook draugai

Ištraukos iš dainuojančio dienoraščio (0)

2014-08-08 18:19 | Airinas Jermolajevas

8Nuskambėjo, nuaidėjo per Lietuvos miestus ir kaimus Pasaulio lietuvių dainų šventė. Sustiprino pasididžiavimą savo tauta, sugraudino širdis, pažadino troškimus. Mūsų – dainų šventės dalyvių, „Šatrijos“ choristų, vadovo Gražvydo Jegnoro – svajonę surengti kūrybinę kolektyvo stovyklą padėjo įgyvendinti Raseinių kultūros centro administracija. Tad liepos pabaigoje išvykome į Šakių rajone esančią kaimo turizmo sodybą „Laurynė“.

Pirmadienis.
Kelionė savomis mašinomis – rūpestis ( kai nuleista padanga), bet ir malonumas: kur nori – sustoji, pasižvalgai. Matėme, kaip į keltą per Nemuną mus palydėjo Šv. Florijono statulėlė Vilkijoje. Gal nenuskęsime, nesudegsime?
Laikinieji mūsų namai pasitiko nuostabia tyla, gundančiu tvenkiniu, galingų ąžuolų rimtimi ir sodybos šeimininko Arvydo Laurinaičio šeimos paslaugumu. Deja, romantišką nuotaiką sudrumstė griežta vadovo informacija apie mūsų gyvenimo būdą stovykloje: 7.00 -7.30 mankšta, 8.30 pusryčiai, 9.30 pirmoji repeticija ir t. t. Kur pakliuvome? Ar iškęsime penkias dienas? Gerai bent tai, kad pirmajai repeticijai parinkta miela daina „Kur balti keliai…“ Sunkiai sekėsi tie pustoniai, bet bent mielos zanavykų šnektos paklausysime. O čia dar ir lituanistė nuolat primena savo amžiną meilę zanavykų vyrams – J. Basanavičiui, P. Vaičaičiui, J. Jablonskiui, V. Kudirkai…
Antroji repeticija. Dainuojame „Seną kerdžių“. Įdomu, nuotaikinga. Žemieji balsai paslaptingai pradeda: „Pamiškėj, po egle…“ Sopranai trim balsais atkartoja „pamiškėj“. Nedarnus klyksmas suerzina įspūdingiausio Raseinių boso Ričardo klausą. Todėl labiausiai nusidainuojančiąją (prieš jį sėdinčią) pririša nutįsusiu jos suknelės dirželiu prie kėdės. Ši, norėdama pasiaiškinti su vadovu natas, negali pasikelti, todėl beviltiškai šaukia – paleisk! Eugenija puola jai padėti, bet pati pritvirtinta prie savosios kėdės tokiu pat metodu. Visi raitosi iš juoko, o vadovas, užuot subaręs neklaužadą ir jo pagalbininką, taip pat kvatoja. Ir dainuok, tu žmogau, „Šatrijoje“.
Vakare po ąžuolais vyko šaudymo iš lanko varžybos. Vieni buvo don kichotai, kiti – sančos pančos. Instruktorius – sodybos šeimininkas, teisėjai – žiūrovai. Viskas vyko labai sklandžiai, net visus bimbalus nugalėjom…

Antradienis.
Iš kolegės Jolitos tokio nesimpatiško pokšto tikrai nesitikėjom. Jau 7 val. ryte negana pati vartėsi prie tvenkinio kūliais, stovėjo aukštyn kojomis, tai dar ir mus išrikiavo, liepė visaip ten lankstytis, tampyti rankeles- kojeles, viską bent po dešimt kartų kartoti. Mokė kitaip negu mes įpratę kvėpuoti, bėgioti ir t. t. Kur dingsi, paklusom, nes pats vadovas pavyzdingai raitė, ko gero, seniai mankštos nejautusį juosmenį.
Keista, bet į pusryčių salę susirinkom linksmi. Kai kas svajojo net svorio numesti. Kažin, kažin …O vertėtų, nes šios dienos repeticijų dainos vedė į jaunystės prisiminimus: „Sugrįžk, ir lūpas kaip aguonas vėl žalias vėjas išbučiuos“. Tai trečiojo „ Šatrijos“ choro vadovo, talentingo muzikanto, daug savo kūrybinių gebėjimų Raseinių kraštui padovanojusio Antano Paulavičiaus kūrinys „Žalias vėjas“. Jautrūs žodžiai ir melodija: „ Tada, menu, rugiai žydėjo, kvepėjo duona jų laukai…“
Karšta. Netikėtai, atrodo, iš nieko „suorganizuoti“ šaltibarščiai pakėlė ūpą. Pasirodo, Lina kulinarinius gebėjimus pradėjo ugdytis pirmoje klasėje, kai suvalgė suolo draugo braškėmis kvepiantį trintuką.
Edukacinė kelionė. Raseinių „Žemaičio“ autoriaus, skulptoriaus Vinco Grybo, knygnešių, kunigo – kultūros veikėjo Antano Tatarės pėdas primena nedidelis, bet labai gražus Lukšių miestelis už etninės kultūros puoselėjimą Kultūros ministerijos nominacija paskirta jo seniūnui, skulptoriui Vidui Cikanai. Jo iniciatyva vyksta Zyplių dvaro restauravimo darbai. Čia keturiolikos pastatų erdvė mus nustebino dvarų ir valstietiškos kultūros darna, profesionalių ir liaudies menininkų artimu bendravimu. Pataikėme į čia vykstančio kūrybinio plenero „Zyplių žiogai“ darbų įkarštį – plušėjo kalviai, tapytojai, drožėjai, tekstilininkai. Su įvairiomis parodomis dvaro pastatuose mus labai nuoširdžiai supažindino Lukšių kultūros centro renginių organizatorė Rima Bakienė. Dainavome ir Zyplių dvaro galerijoje, ir didžiuosiuose rūmuose, buvo linksma, nes tenorams padėjo pats Vidas Cikana. „Šatrijoje“ būtinai dainuos, kai pabaigs restauravimą…
Po rūmus bevaikštinėdamas mūsų maestro galutinai suvokė savo didybę. Praktinių keramikos pratybų metu, nusiėmęs geltoną raseiniškę kepuraitę, nusilipdė dailų molinį „bliūduką“. Gal vietoj karūnos nešios, nes pradėjo elgtis kaip tikras monarchas: reikalauja pagarbos, dėmesio, moko ten visokių taisyklių prie stalo ir t. t. Kitaip nebus – arba bliūdelis suduš, arba organizuos įgūdžiams gilinti kitą stovyklą.
Trečiadienis.
Šiandien mankštintis po vakarykščio Gražinos ir Alfonso Ačų šašlykų sunku. (Jie gyvena geriausiame kambaryje, be to 2014 – Šeimos metai. Gal choras padidės…) Prieš pusryčius poliglotinių gebėjimų turintys Beniukas ir Onutė lavina kitos kolegės prastą vokišką tarimą, ši sugalvojusi į Vokietiją važiuoti, pas marčią.
Po repeticijos išvykstame į Gelgaudiškį. Vos įžengus į pasakišką vestibiulį, pasitiko elegantiškas jaunikaitis, save pavadinęs „dvaro kumečiu su specovke“. Raibo akys nuo kambarių krosnių gražumo, širdis džiaugėsi tobula zanavykiška artistiška šnekta. Kai šokių salėje „kumetis“ pažadėjo vieną ponią mazurką pašokdinti, šiai širdis apsalo. Tik tą gerumą išblaškė kelionė į Gelgaudiškio parką: medžiai dangų remia, takų daugybė, o dar ir šūviai pasigirdo. Netrukus išvydome tikrus medžiotojus su šautuvais. „Kumetis“ staiga tapo skrybėlėtu ponaičiu ir suruošė viktoriną iš Gelgaudiškio dvaro istorijos. Pabandyk neatsakyti, kai į tave atsuktos šaudyklės. Laimė, Asta („Laurynės“ šaudymo iš lanko čempionė) visus išgelbėjo, todėl galėjo pašaudyti iš tikro dvivamzdžio. Kai trenkė, visų drebulių lapai nubyrėjo. Buvom pavaišinti barsuko lašiniais ir lapės užpilu nuo gumbo. Gal ir turėjom tų gumbų, nes po vaistų dvaro parkas aidėjo nuo mūsų dainų. Patekę į Raganų kalną, šokom ir dainavom su prisikėlusiais ponais ( Gelgaudiškio kaimo kapela ir folkloro ansamblis „Šilutė“). Subėgo asesoriaus mylėtos ir nemylėtos laisvosios baudžiauninkės, aiškinosi žodžių lažas ir lažis prasmę. Išmokome armonikieriaus Pijaus dainą „Dainuok, Suvalkija, dainuok“. Paslaptingi parko takai stebino tikrais įvykiais ir legendomis. Pagaliau supratome, kad visko pramanytojas – kumetis ir ponaitis, VDU magistrantas, Gelgaudiškio bažnyčios vargonininkas ir kultūros cento direktorius Edgaras Pilypaitis.
Kaip gerai, kad Lietuvą puošia pasišventę ir talentingi žmonės.

Ketvirtadienis.
Mūsų ekipažai rieda į Šakius. Simpatiškoji Eglė Plančiūnienė (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro vadovė) pasakoja dramatišką savo miesto istoriją, primena skriaudą, karo padarytą architekto G. Žemkalnio – Landsbergio suprojektuotai bažnyčiai. Žavimės puikiu tvenkiniu, puošniomis gatvėmis (tik Jurgai gražiausi pasaulyje – Raseiniai). Beje, išmokstame pakaustyti žąsis. Viduryje miesto skamba mūsų „Už Raseinių …“ ir „Tris dienas“ – padėka Eglei. Ji sakosi tokios netikėtos dovanos niekada negavusi.
O dabar mes degustuosime Zanavykijos patiekalus. Mergučės siūlo košelienos, vinegreto, giros (įtartinos), gilių kavos, morkų saldainių. Bet viską nustelbia zanavykiškai paruošta, mašinoje (krosnyje) kepta, įdaryta kopūsto galva. Įspūdinga ir grožiu, ir skoniu, ir dydžiu. Mūsų „Melagėle mergele“ šioje kavinėje skambėjo labai gerai.
Sukame atgal, pro Zyplius. Galerija pilnutėlė žmonių. Baigiamasis plenero renginys. Scenoje šeima: violančelistė ir aktorius – dainininkas Arbačiauskai. Mums dažnai sunku įvardinti žodžiais patirtus įspūdžius. Gražu – per mažai, prasminga – per nyku. Gal pavydu? Agnė ir Giedrius talentingai išreiškia taurią vyro ir moters meilę, pagarbą žmogui ir pareigą tėvynei. Nors per pastato langus matome pliaupiantį lietų, salėje jauku. Čia visi savi. Nors susirinkę iš visos Lietuvos.
Audra padarė savo. Važiuoti į „Laurynę“ sunku – ant kelio pridraikyta šakų, išvartyti medžiai. Elektros nėra! Visos šeiminio pastangos perniek. O atsisveikinimo koncertas turi įvykti – žiūrovai ateis. Tokios romantiškos, žvakėmis apšviestos scenos dar neturėjome. Ir padainavome, atrodo, neblogai. Šeimininkas, dėkodamas sakė, kad tokio gražaus ir poetiško renginio jo sodyboje dar nėra buvę. Ačiū už žodį. Tik per vakarienę balsingosios jo marčios nupirkti nepasisekė – suvalkietis ir lieka suvalkiečiu.

Penktadienis.
Pagal įpratimą dar mankštinamės, repetuojam. Kažkas jau individualiai. Ieškome išsibarsčiusių savo daiktų. Yra vienas jausmas, kurį lengva ištarti, sunku nugalėti – ilgesys.
Aš jau ilgiuosi „Šatrijos“.

Choristė Ona Sinkevičienė

Griežtai draudžiama kraštietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, kopijuoti, dauginti, platinti ar kitaip atgaminti puslapio turinį be raštiško kraštietis.lt įkūrėjo sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti kraštietis.lt kaip pirminį informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią kraštietis.lt nuorodą.

Straipsnio žymos:

Komentarai (0)

Komentarų nėra


Rašyti komentarą

Už komentarų turinį tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę lankytojai, todėl kraštietis.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę. Mes pasiliekame teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus.

* - būtina užpildyti.


Visos teisės saugomos Visos teisės saugomos

Visos teisės saugomos. © 2014-2018 kraštietis.lt

Kopijuoti, dauginti, platinti ar kitaip atgaminti puslapio turinį galima tik gavus raštišką kraštietis.lt įkūrėjo sutikimą.

krastietis.lt - Raseinių naujienos vertinamos 5.0 balais iš 5 , remiantis 28 skaitovų vertinimais.